2003-08-18
Nieko čia taip labai naujo, bet visuomet pasitaiko didelių ir mažaūgių žmonių, kaip filmų – net neskirstau į prastus ir gerus, – kurie remiasi išskirtiniais įvykiais bei herojais, ir tokių, kurie tik atspindi nepagražintą realybę. Pastarojo tipo filmus šiandien kurti reikia nemažai drąsos, ir kaip tik tokiems priklauso Kanuose pernai premijuotas suomių vunderkindo Akio Kaurismäkio „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl. The Man Without a Past, 2002), sulaukęs lietuviškos vaizdajuostės. Ne iš kelmo spirti „Pianistui“, pelniusiam „Auksinę palmės šakelę“, Kanuose mandagiai paplojo. „Žmogui be praeities“, apdovanotam Didžiuoju žiuri prizu (Kanuose juo tenkindavosi ir Bergmanas, ir Tarkovskis, ir Bressonas, todėl jį visi priprato laikyti tikruoju žymiojo festivalio pripažinimu, na, o „šakelė“ tekdavo – nes reikia), sukėlė audringą ovaciją. Nesvarbu, kad režisierius, net tokią akimirką aiškiai papiktnaudžiavęs rusų vodka, ...