Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-04-20

Pavasaris daro savo. Tiek filmų apie meilės istorijas, kad ir mūsų iliustracijose – vien poros, poros... Šeštadienis Meilės poros masiškai suklestės sekmadienio TV ekranuose, o šiandien juose pasitako dar ir tam tikros bent žanrinės įvairovės. Teberodoma perkeltinių prasmių juosta „Tas pats Miunhauzenas“, šiandien – antroji ir paskutinė jos serija .Neseniai mus palikusio Roberto Altmano kriminalinis, ironiškas, kaip visada šio metro kūryboje, „Imbierinis žmogeliukas“. Psichopatiškas pagyvenęs religinis fanatikas (Robertas Duvallis) čia pridarys daug kiaulysčių ne tik savo dukrai bei kitiems aplinkiniams, bet net ir patyrusiam advokatui (Kennethas Branagh), kurių išduoti nežadu: „kietas“ rašytojo Johno Grishamo siužetas – – dar vienas juostos privalumų. TV1 demonstruoja du įvairių metų hitus: „Žudikus“, kuriuose priešinami santūrus Sylvesterio Stallone ir, švelniai tariant, nervingas Antonio Banderaso tos pačios profesijos personažai, o didžiausią ...

2007-03-02

Tas pats, kaip su oru – tai speigas čiumpa, tai varva ir varva. Tik namų kine bent nėra pavojaus susipažinti su naujų atmainų gripais. Šeštadienis Pasirodo, ir Nacionalinei televizijai nesvetimas šiandien toks retas žmoniškumas. Kai LTV2 žiūrovai (bet tik jie) pačių Naujųjų Metų išvakarėse džiaugėsi dėl seniai laukto „Limonadinio Džo“, kiti, kurių dauguma, liūdėjo arba urzgė. Bet šį savaitgalį nemariąją čekų parodiją gali pasižiūrėti jau visi kas netingi: per pagrindinį LTV kanalą – net du jo seansai. Nemanau, kad tai pagrindinis savaitės įvykis, bet vis dėlto malonu, kai ir apie tave pagalvoja. Iš rimtesniųjų bei populiariųjų šiandienos filmų – dramatiškas „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (The Bourne Identity, 2002). Mattas Damonas įtikina atmintį praradusio vaikino vaidmeniu, fabula konstruojama mikliai, bet šis rodymas turės prasmės nebent tuomet, jeigu – kad ir po savaitės – kanalas parodys tęsinį „Bornas. Absoliutus pranašumas“ ...

2005-04-22

Pilkoka savaitė su retais žybsniais. Anokia čia naujiena, blogiau, kad tokios vis gausėja. Ir žmogaus, mėgstančio normalų kiną, arba tokio, kuris, pavyzdžiui, bėdos yra prie televizoriaus prikaustytas, man nuoširdžiai gaila. Šeštadienis Iš pradžių, paviršutiniškai peržvelgus šeštadienio repertuarus, pasirodė, kad visi geresni filmai ir vėl – tik iš nesuskaičiuojamų pakartojimų sferos. Turbūt taip galima pasakyti apie „Bėgantį taikinį“, bene reikšmingiausią Jeano–Claude'o Van Damme'o trilerį, kurio pobūdį rodo jau vien pavadinimas, apie žavingos kelionės, kurią temdo šantažuotojas, istoriją filme „Žinau, ką veikei aną vasarą“, pagaliau apie išvien demonstruojamą „Talentingąjį misterį Riplį“, iš dalies tarsi kartojantį anksčiau paminėtos juostos formulę: išorinis grožis ir nusikaltimo siaubas. Ekrano siaubas – įvairiausiomis formomis – šeštadienį užtikrintai dominuoja. Negi gali ir vėl rimtai siūlyti šiek tiek apipelėjusį ...

2004-01-16

Sprendžiant pagal televizijų repertuarą, jos po truputį ima busti iš Naujųjų metų karštinės ir grįžta į kasdienybę, sakančią kad nauji metai vis dėlto atėjo, reikia vėl dirbti ir ieškoti filmų. Nes tiek, kiek filmų kaip fejerverkų buvo „iššaudyta“ per šventes, normaliu tempu rodant galėjo užtekti iki kokių nors Velykų. Tačiau televizijos, atrodo, nelabai turi specialistų, kurie geriau apskaičiuotų visą verslą net ne kino meno, bet paties verslo požiūriu: juk per šventes parodyti geri – ar nelabai, tegul ir muilas, bet taip pat padoresnis – filmai traukia reklamą. Tačiau ar protingas verslininkas dėtų savo reklamą būtent prie to filmo, kai kitais trimis kanalais eina ne prastesni, o reklamos minutės žiūrovų ir „panaudojamos“ tam, kad kuo skubiau persijungtų kanalą, norėdami įsitikinti, „ar ten nerodo geresnio?“ Todėl jei „supratingas“ verslininkas norėtų, jis gali dar ir šiandien „pasivyti“ šventes ir užsakyti reklamą ...

2003-08-18

Nieko čia taip labai naujo, bet visuomet pasitaiko didelių ir mažaūgių žmonių, kaip filmų – net neskirstau į prastus ir gerus, – kurie remiasi išskirtiniais įvykiais bei herojais, ir tokių, kurie tik atspindi nepagražintą realybę. Pastarojo tipo filmus šiandien kurti reikia nemažai drąsos, ir kaip tik tokiems priklauso Kanuose pernai premijuotas suomių vunderkindo Akio Kaurismäkio „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl. The Man Without a Past, 2002), sulaukęs lietuviškos vaizdajuostės. Ne iš kelmo spirti „Pianistui“, pelniusiam „Auksinę palmės šakelę“, Kanuose mandagiai paplojo. „Žmogui be praeities“, apdovanotam Didžiuoju žiuri prizu (Kanuose juo tenkindavosi ir Bergmanas, ir Tarkovskis, ir Bressonas, todėl jį visi priprato laikyti tikruoju žymiojo festivalio pripažinimu, na, o „šakelė“ tekdavo – nes reikia), sukėlė audringą ovaciją. Nesvarbu, kad režisierius, net tokią akimirką aiškiai papiktnaudžiavęs rusų vodka, ...

2002-11-22

  Naujos vaizdajuostės viršelyje – dvi žmonių grupės. Tai, kaip ir apibūdina pavadinimas, „Miestelėnai ir garsenybės“. Kam neįdomu pasižiūrėti, kaip filmuojamas kinas? Šią nenaują situaciją puikus komediografas Davidas Mametas sprendžia visai šmaikščiai. Ansambliai Naujame filme „Miestelėnai ir garsenybės“ (State and Main, 2000), kai kuriose šalyse vadinamame ir „Gyvenimu už kadro“, vaidina daugybė gerų, bet gal nepasiekusių žvaigždžių statuso aktorių. Kartais tokia situacija išeina kūriniui tik į naudą: žvaigždės dažnai kaprizingos, joms jau nusibodo vaidinti, jos neretai stengiasi visaip nustelbti partnerius, o tokie aktoriai, kaip sąlyginai žinomiausias Alecas Baldwinas (čia jis – aktorius, linkęs į nepilnametes), Williamas H. Macy (galite jį prisiminti iš brolių Coenų „Fargo“ tragikomiško nevykėlio), kuriantis režisierių, Charlesas Durningas (provincijos miestelio standartinis meras), Philipas Seymouras Hoffmanas (jaunas scenaristas), ...

2002-06-14

Kur tie 45 metų senumo laikai, kada visoje Lietuvoje buvo įmanoma matyti tiktai vieną vienintelį ir tą patį nespalvotą televizijos vaizdelį? Bet nebuvo ir tų šiandienos problemų. Visi kaimynai žinojo, kokią dieną ir kokią valandą bus rodoma „Petraičių šeima“, ir braudavosi pas tą laimingąjį (?) teleaparato turėtoją – kartais net su savomis kėdėmis. Konkurencijos nebuvo ir nors miniatiūriniame ekranėlyje ne kas ten ir matėsi, visi, kas bent akimirką šmėkšteldavo televizoriaus stačiakampyje, atrodė jau vos ne kosmonautai... Šiandien aparatus turi kiekvienas žmogutis, ekranai didžiuliai, programų priviso gausybės, daug kam dar maža vietinių pranašų, tad kabelines įsigijo, bet anos atradimo laimės nebėr. Vis dažniau žmogus su nepaliaujamu spaudyti pultu rankoje atrodo kažkoks savo paties sunkiai besuvokiamų norų įkaitas. Gal pabandžius bent iš dalies padėti? Visko, žinoma, neaprėpsiu, kad ir labai norėdamas, bet kino akcentus galiu pamėginti ...