Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-05-18

Mūsų ramų kampelį buvo trumpam apipuolę dvikojai virusai, tuoj pabandę „pavadovauti“. Manau, įsivaizduoju, kaip elgtis, kad jiems čia paprasčiausiai nebūtų įdomu. Šeštadienis Kaip visuomet, šeštadieniais ir sekmadieniais filmų per TV daugiausia – tiek, kad juose nelengva ir nepaskęsti. Ką gi, kepurnėsimės. Krūva neblogų, bet dažniausiai jau ne kartą matytų amerikinių filmų. Naujausias – pernykštis „Metų žmogus“ (Man of the Year, 2006) – aišku, žada malonų susitikimą su aktoriumi Robinu Williamsu – o kada toks būdavo nemalonus? Bet režisierius Barry Levinsonas, sendamas, aiškiai praradinėja formą, todėl pasakojimas apie TV vedėją, nutarusį balotiruotis į prezidentus (kažkas girdėta, ar ne?), – – pernelyg rimtas komedijai ir pernelyg paviršutiniškas dramai. Lieka melodrama – ne pats geriausias variantas. Steveno Spielbergo „Terminalas“ (The Terminal, 2004), kur pavadinimo tarptautinėje erdvėje įstringa nebeegzistuojančios Rytų ...

2005-09-30

Keli tikrai geri filmai per savaitę – jau šis tas. Ypač jeigu dar ir niekad nematyti. Šeštadienis Esminis dienos repertuaro bruožas, kurio neįmanoma nepastebėti – tai, kad kanalas TV1000 siūlo paeiliui net tris pseudoindiškus filmus. „Tikrą“ indų kiną, graudulingą melodramą „Lemties valia“, rodomą su rubrika „Meilė ir alyvos“ (kodėl? Ar Indijoje auga lietuviškos alyvos?), galite sulyginti su pašaipesniu žvilgsniu į šią produkciją. Tai komedijos „Bolivudo karalienė“, kurios šiuolaikinė herojė tik svajoja apie kino štampus, o pati lanko modernaus verslo kursus, parodija „Bolivudas–Holivudas“. Ją pastatė Kanadoje įsitvirtinusi talentinga indė Mehta Deepa, nuo kurios tragiško „Vandens“ šiemet prasidėjo mano šiek tiek čia aprašinėtas Toronto 30–asis tarptautinis kino festivalis. Na, o linksmą pasakojimą apie „Vestuves liūčių sezono metu“, aišku, prisimenate patys. Kodėl visokie neaiškūs kanalai gali sau leisti paieškoti ...

2004-09-24

Kaip paprastai: kai į rankas suplaukia savaitės televizinės programos, atrodo – baisu; kokia tuštuma, negali būti. Paskui knisiesi, knisiesi, žiūrėk, kažką padoresnio ir atknisai... Šeštadienis Pirmiausia, kas atkreipia dėmesį šią dieną – faktas, kad net trys filmai yra skirti amerikinei policijai. Atrodo, mums nebėra jokių kitų problemų, o kiekvienas šešiametis lietuvaitis, paklaustas, kuo bus užaugęs, tiesiog negali neatsakyti – „Kopu“ (cop). Net du iš trijų minimų filmų, deja, liečia JAV policijos korupciją. „Derybininke“, surinkusiame neprastų aktorių būrį – net jau toks „civilis“ Kevinas Spacey vaikšto leitenanto uniforma, – bandoma auginti įtampą, bet tai, patikėkite, ne Hitchcockas. Tautų draugystės motyvą amerikinis imperinis kinas puoselėja kitoje juostoje, tiesiai šviesiai pavadintoje „Korumpuotasis“; mat čia už šviesią Amerikos viziją negailėdamas jėgų kovoja Yun–Fat Chou, kuriam kur kas geriau sekėsi lakstyti ...

2004-08-28

Prisipažinsiu, per olimpines žaidynes ir man neteko pasižiūrėti kai kurių pasižymėtų filmų. Koks kinas susilygins su tokia įtempta gyvenimo dramaturgija, kuri lėmė, tarkim, disko metiko Virgilijaus Aleknos kelią į auksą? Šeštadienis Kažko kinematografiškai ypatingo, žinoma, nereikia laukti ir pirmosiomis savaitės dienomis, kai sportinės Atėnų aistros dar tebesiaučia. Bene įdomiausias filmas – amerikietės Kathryn Bigelow, kuriai pastaruoju metu mūsų namų ekranuose labai sekasi (neseniai parodytos ir jos „Keistos dienos“, ir „K–19“) 2000 metų kūrinys „Vandens sunkumas“ (The Weight of Water, 2000). Iš esmės tai dvi istorijos viename – dabarties žmonės mėgaujasi atostogomis, bet tuo pačiu metu nepamiršta ir darbo, tiria XIX amžiaus pabaigos dvigubą žmogžudystę. Autorė neblogai susidorojo su nelengvu uždaviniu, juolab kad jai padėjo Elizabeth Hurley, šiemetis „Oskaro“ laureatas Seanas Pennas, kurį šią savaitę dar irgi pamatysime, bei kiti ...