Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-01-26

Atėjo tikrai įvairių bei įdomių filmų savaitėlė. Ir dažnai anksčiau nerodytų. Bet esi, žmogau, sugedęs tiek, kad jau dabar bauginiesi: vadinasi, kitą savaitę visai nebus apie ką rašyti. Šeštadienis Šioji diena, deja, ne ką tvirtina mano optimizmą. Apskritai savaitė – – kaip ir praėjusi: tai įdomybių sankaupa, tai – – tuštuma. Štai amerikiečių politinio kino („Septynios gegužės dienos“ ir kt.) 70–mečiam metrui, dabar jau mirusiam Johnui Frankenheimeriui vargu bau vertėjo lįsti į jaunučių kalinių, jų „dalykinių“ sąskaitų bei emocinių problemų terpę, pavadintą „Azartiniais žaidimais“. Bet koks jaunas nepriklausomas kūrėjas būtų susidorojęs su ta užduotimi turbūt natūraliau. Tais pačiais 2000 metais jaunesnio Paulo Verhoeveno statytas „Žmogus be šešėlio“ (Hollow Man, 2000) atrodo kiek tikresnis, nors objektas – nematomas žmogus (Lietuvos kinuose filmas taip ir vadinosi), o man daug įdomiau žiūrėti į aktorių Joshą ...

2003-05-09

Ir lietuvių kalba išleista norvegų rašytojos Herbjorg Vassmo knyga susilaukė populiarios ekranizacijos „Aš Dina“, o dabar, Lietuvoje peršokusi kino teatrų tarpsnį, tapo prieinama tik namų kinui. Naujausieji Naujais reliatyviai vadinu paskutinių 3–4 metų kino produkciją. Ar tie filmai išliks žiūrovų sąmonėje ir kino istorijoje, dabar pasakyti dar niekas negali. Bet šią akimirką jie populiarūs ir dėl dažnos juostos lietuvių platintojai graužia alkūnes, visiškai nenuspėję jos komercinio potencialo. „Aš Dina“ (Jeg er Dina, angl. I Am Dina, 2002) – toks šiaurietiškas „Vėjo nublokštų“ variantas, tvirtai režisuotas dano Olės Bornedalio. Tik tiek, kad amerikietė Skarletė O'Hara labai realistiškai žvelgė į gyvenimą, o skandinaviškoji Dina (Maria Bonnevie), vaikystėje tapusi motinos kankinančios mirties kaltininke, taip visą gyvenimą ir blaškosi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kol nesutinka meilės ir nepabando taikytis su kitomis, priimtinomis ...