Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-07-27

Tokio nykaus vaizdelio senokai neteko regėti. Tik išnaršius visų įtartiniausių kanalų programas, kažkas – be ypatingo įsitikinimo – dar užkibo. Šeštadienis Pagrindiniai mūsų kanalai, tarsi pamiršę šeštadienio nuostatas, šįkart suformavo programas daugiausiai iš tokių juostų, kurios, paeiliui pažiūrėtos, galėtų nebent stumtelėti į depresiją. Net profesinio linksmintojo Steveno Spielbergo meistriškai sukaltas „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002), herojumi pasirinkęs Tomą Cruise'ą, kurio pati išraiška gali kelti, atrodo, vien tik pakilias emocijas, iš esmės įkvepia nepasitikėjimą visokiomis nusikaltimų prevencijomis, objektyviai „nuramina“: kaip gyvename tarp kasdienių beprasmiškiausių pavojų, taip ir gyvensime. Ką jau tada kalbėti apie filmus, kurių programa ir buvo tokia – kuo negailestingiau įtempti publikos nervus? Čia ir naujas (tiesa, momentais kiek vaikiškas) kanadiečių pasakojimas „Negyvųjų šnabždesiai“, ir ...

2004-09-10

Šioji savaitė rutuliojasi po kelių populiarių aktorių žvaigždėmis. Po keletą filmų namų kine atitenka prancūzui Jeanui Reno, amerikietei Kirsten Dunst, na, o jau kinų numylėtinis Jackie Chanas per „RenTV“ pelno visą retrospektyvą. Yra ir pora kino filmų – grynuolių, nuo žvaigždžių nebepriklausančių. Visai nieko. Šeštadienis Vienas tokių grynuolių – klasikinė australų režisieriaus Peterio Weiro, vėliau persivilioto į Holivudą juosta „Piknikas prie kybančios uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975). Tai jokia premjera, „Namų kine“ jau teko rašyti apie šią dramatišką XIX amžiaus pensiono mergaičių iškylą į laukinę Australijos gamtą, iš kurios kelios nebegrįžo, kelios – pasikeitė, grįžo visai kitokios. Poetiškas realaus įvykio atkūrimas ekrane tiek žavi impresionistinėmis nuotaikų spalvomis bei lengva mistikos miglele, kad neturi pretenzijų autoriui, filmą užbaigusiam paslaptimi, neuždėjusiam jokio prasminio taško. Juk ne detektyvą ...

2003-05-09

Ir lietuvių kalba išleista norvegų rašytojos Herbjorg Vassmo knyga susilaukė populiarios ekranizacijos „Aš Dina“, o dabar, Lietuvoje peršokusi kino teatrų tarpsnį, tapo prieinama tik namų kinui. Naujausieji Naujais reliatyviai vadinu paskutinių 3–4 metų kino produkciją. Ar tie filmai išliks žiūrovų sąmonėje ir kino istorijoje, dabar pasakyti dar niekas negali. Bet šią akimirką jie populiarūs ir dėl dažnos juostos lietuvių platintojai graužia alkūnes, visiškai nenuspėję jos komercinio potencialo. „Aš Dina“ (Jeg er Dina, angl. I Am Dina, 2002) – toks šiaurietiškas „Vėjo nublokštų“ variantas, tvirtai režisuotas dano Olės Bornedalio. Tik tiek, kad amerikietė Skarletė O'Hara labai realistiškai žvelgė į gyvenimą, o skandinaviškoji Dina (Maria Bonnevie), vaikystėje tapusi motinos kankinančios mirties kaltininke, taip visą gyvenimą ir blaškosi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kol nesutinka meilės ir nepabando taikytis su kitomis, priimtinomis ...