Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-11-03

Žiūri: tuščia, tuščia, o paskui kažkas įdomesnio ima ir atsiranda. Kur buvo akys pirmąsyk? Šeštadienis Apstu filmų, kuriems apibūdinti peršasi visai jau nemenotyrinis terminas „nieko“. Beveik viskas girdėta arba ir rodyta. Arba matytų filmų tęsiniai, kaip „Mama, neliūdėk 2“, tiesą pasakius, tik išryškinantis pirmosios tokio pavadinimo rusų kriminalinės komedijos silpnąsias vietas. Arba – kaip būna labai retai – silpnesni pirmieji filmų variantai, nes 1971–ųjų „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ – – eilinis filmukas vaikams (ir tai ne dabartiniams, o anos epochos), o perdirbinys, kuriame vaidina Johnny Deppas, – kad ir keista, net konceptualus. Teleekranuose lyg ir dar nebuvo naujosios „Purvinų šokių“ versijos, rodytos kino teatruose pavadinimu „Purvini šokiai. Havanos naktys“. Vėl galimybė vangiai pasiginčyti, kas geriau, – – pirmas ar antras filmas, bet juk iš esmės ginčytis nėra dėl ko, šoka sau ir šoka, na, dar pažaižaruoja ...

2006-07-28

Dažnas savaitės devizas: geri aktoriai prastuose filmuose! Suprantama – juk ir žvaigždėms reikia valgyti, vieną kitą brangakmenį nusipirkti... Šeštadienis Diena – kaip akivaizdus koncentratas to, kuo pasaulinio kino esame maitinami. Centneriniais žingsniais – bum bum! – per civilizuotą pasaulį žengia Godzila, puola „Žvaigždžių karų“ klonai, valstiečius terorizuoja šėtono vaikai, spendžiami „spąstai teroristams“, o pavadinimas „Virtuoziškumas“ (Virtuosity, 1995) apeliuoja visai ne į kokį muzikos genijų, o į realybėn besibraunantį virtualų žudiką maniaką. Pastarąjį filmą, iliustruodamos manąją savaitės „koncepciją“, puošia tokios oskarinės žvaigždės kaip Russellas Crowe, Louise Fletcher, o Denzelas Washingtonas, sako, paklusęs vaikų įkalbinėjimui pavaidinti – bent taip jis dėl šio marazmo teisinasi spaudai. Nėra – plačiąja prasme – geri ir dar du dienos filmai, bet jie bent labiau primena ne kompiuterinį žaidimą, o ...

2005-10-28

Šįkart filmai arba jų kūrėjai kažkaip keistai grupuojasi poromis. Gal ir gerai: kas nors sudomino – galima pratęsti pažintį. Šeštadienis Užmeti akį į dienos programą ir atsidūsti: na, taip, ir vėl vienas Holivudas. Bet Holivudas Holivudui nelygu. Štai jums du filmai – abu kultūringi, džiuginantys akį meistryste ir net savotiška elegancija. Pirmiausia tokia – nuotykinė „Zoro kaukė“ (The Mask of Zorro, 1998). Atrodo, nuo nebyliojo kino laikų tauraus keršytojo Zoro motyvas išeksploatuotas kiek tik įmanoma ir vargu ką beįmanoma pasakyti šia tema po klasikinių juostų dar su Errolu Flynnu. O štai ir ne: naujojo filmo kūrėjai elementarų siužetą padarė sudėtingesnį, įvesdami tradicijos tęstinumo temą, nepabijodami feljetonistų patyčios ir rodydami net du Zoro. Bet kadangi pirmąjį vaidina seras Anthony Hopkinsas, ir tai būtent iš jo rankų teisioji špaga pereina jaunesniajam keršytojui (Antonio Banderas), net toks sprendimas neatrodo kaip „sviestas ...

2004-03-19

Pirmąsyk pasklaidžius ateinančios savaitės programą tarsi koks nusivylimas apėmė: kaip įtikinamai rekomenduoti, kai tau pačiam niekas ne prie širdies. Bet, įsiskaičius įdėmiau, atgyja prisiminimai, kartais ir visai malonūs. Savaitgalio chaosas Per savaitgalį daugiausia kino komedijų ir dabartiniame gyvenime tai turbūt logiška – gal bent viena kuri privers užsimiršti. Kad jos būtų labai originalios, pasakyti negali, užtat kone visur dirba puikūs aktoriai. Štai prancūzų „Vaniliniai braškiniai ledai“ (Vanille fraise, 1989) prabyla apie šeimos krizę. Toks motyvas, tarsi jis būtų linksmiausias gyvenime, šią savaitę pasigirs dar ne vieną kartą. Tačiau pasidžiaugti žinomų aktorių (anaiptol ne vien komikų o puikių universalų) Pierre'o Arditi ir Sabine Azema meistryste – tikrai malonu. Panelė (Piper Perabo), iš provincijos atvykstanti į didmiestį, kad visus nustebintų savo dainomis ir pati nustembanti, kad didmiestis domisi tik jos kūno formomis, – ...