2002-11-01
Kaip kitaip liaudiškai pavadinsi būseną, kai kažko labai lauki, tikiesi, o paskutinę akimirką tesulauki visai beprasmiško nusivylimo. Tokius samprotavimus lėmė ne rudeninis splinas, bet kažkoks nuo tavęs nepriklausantis įžūlus chaosas, Lietuvoje tvyrantis bene visose su kino menu susietose sferose. Gal užsidirbkite atlyginimą? Tikrai, jeigu LTV laidelės apie kiną vedėja, painiojanti Chochlovą su Cholodnaja, paskutiniojo pasirodymo esminiu akcentu padaro tokį pasaulio kino istorijos faktą, kad ją kadaise (seniai!) pavadino Lolita labai prastos argentiniečių aktorės Lolitos Torres garbei, kodėl neišsireklamavus, kad mane štai visą gyvenimą lydi Vėžio ženklas? Matyt, Vėžio intuicija ir sukliudė paskutiniame „Omni laiko“ rašinėlyje pasidžiaugti: štai, girdi, pagaliau pamatysime labai stilingą ir labai retą Bernardo Bertolucci filmą apie operos dainininkę „Mėnulis“. To nutylėjimo nemaloniai aptaškyta sąžine sėdėjau prie televizoriaus iki trijų nakties, ...