Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2005-04-01

Naujiems skaitytojams, deja, vėl tenka aiškinti iš naujo: prieš jus – jokie esė, tiesiog kuklios savaitės apžvalgos. Tiesa, subjektyvios, ir kad nutyliu, pavyzdžiui, Melo Gibsono atvejį – jau savaime įvertinimas. Šeštadienis Įvairumo dėlei pradėsime ne nuo amerikiečių šios dienos filmų, o nuo sukurtų Europoje. Deja, labai didelio džiaugsmo tai neatneš: gal verčiau eiti į „Kino pavasarį“ „Lietuvos“ kino teatre. Pamenu, mano kolegos 2003 metais labai jau kritikavo prancūzų juostą „24 vienos moters gyvenimo valandos“ (24 heures de la vie d'une femme, 2002), o mano prisiminimai išliko ne tokie jau prasti. Žinoma, su rašytojo Stefano Zweigo, kurio vardas šmėkščioja kažkur titruose, proza kūrinys turi nedaug bendra. Režisieriaus Laurant'o Bouhniko pavardė irgi mažai ką sako, bet kad jis pabandė, remdamasis kai kuriomis novelėmis, papasakoti ne apie vieną moterį, bet apie visas tris, iš skirtingų epochų (1913–ieji, 1935–ieji, dabartis) – įdomus ...

2004-11-12

Keistoka, keistoka savaitė. Tiek, kad sunku net apsispręsti dėl nuotraukų – akcentų. Gal retesnius, įdomesnius filmus televizijos jau taupo Kalėdoms? Šeštadienis Diena specifinių polinkių žmonėms – tiems, kurie mėgsta ekrane matyti karą ar bent jau policijos veiklą. Policininkų šiandien televizoriuose daug ir jie beveik visi korumpuoti. Ypač šia amžiaus rykšte pasižymi „Farų žemė“, „Karas be taisyklių“, iš dalies – „Kalinių lėktuvas“ ar sadistinis rusų „Budelis“. Apie režisūrą šiais atvejais, kaip ir dar aną Irako karą vaizduojančioje „Audroje dykumoje“, geriau patylėti. Kartais reikalą šiek tiek taiso vargšai, savo triūsui atsidavę aktoriai: „Farų žemėje“ su jos pritempta laiminga pabaiga – Harvey Keitelis ir Robertas De Niro (Sylvesterio Stallone šerifas nesiskaito), „Kare be taisyklių“ – tėvas Martinas Sheenas ir sūnus Charlie Sheenas, iš tiesų vaidinantys tėvą ir sūnų, „Kalinių lėktuve“ – magnetizuojančios ...

2003-08-22

Ateinančią televizinę savaitę viskas tarsi vangiai suktųsi ratu. Ir permainos, kaip pamatysit, ne į gerąją pusę. Savaitės filmu vadinčiau Andrzejaus Wajdos „Žmogų iš geležies“ (Czlowiek z żelaza, 1981), o tarp naujų lietuviškai išleistų vaizdajuosčių iš bėdos žvilgsnis užkliuvo ties „Svarbiais žmonėmis“ (People I Know, 2002). Miniciklai Minimame amerikiečių pernykščiame filme (originalo pavadinimas – „Žmonės, kuriuos pažįstu“, „People I Know“) Al Pacino kuria populiarų publicistą, sugebantį sėkmingai parduoti spaudai kiekvieną krizinę situaciją. Bet ta, su kuria jis susidūrė dabar, matyt, perauga jo galimybes: jau pernelyg įtakingi, garsus žmonės į ją įpainioti. Kas ką? Filmą galima pažiūrėti, nors apie spaudos rašeivas jų tiek daug susukta, ir šis kažko originalesnio neatskleidžia. Al Pacino, žinia, prastai vaidinti nemoka, nors pats Elo vaidmuo ir nėra įtaigiausiai sukonstruotas. Prisimeni kitus laikus, kai aktorius ...