Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-05-11

Taip nelengva suieškoti filmų apie realius, nesintetinius žmones. Ir ne apie „Killing Machines“. Šeštadienis Savo gėdai turiu prisipažinti, kad jau seniai atsisveikinusios senelės gimimo datą taip tiksliai prisimenu, kadangi 1895–ieji – dar ir kino gimimo metai. Šis faktas atėjo į galvą, stebint vieną TV laidą, kurioje pagyvenusi rusų poetė mikliai išsisuko nuo vedėjo klausimo: jei galėtumėt, ką rinktumėtės gyventi, – – dabartį ar sovietų metus? Manau, aš būčiau už kokią XIX amžiaus pabaigą, – – svajingai atsakė senyva moteris. Net cyptelėjau iš malonumo, tik staiga susizgribau: juk tada kino taigi nebuvo... Gyvenau verbalinės ir vizualinės kultūros sandūrų laikais, jos viena kitą gražiai papildė, paskui XX amžiaus 7–ajame dešimtmetyje kinas išgyveno paskutinįjį savo visuotinį „aukso amžių“ – tam, kad dabar, atmetęs bet kokį padorumą, atakuotų jau visus mūsų sąmonės plotus. Tai liūdna. Ir šios dienos repertuaruose atsispindi ...

2006-11-03

Žiūri: tuščia, tuščia, o paskui kažkas įdomesnio ima ir atsiranda. Kur buvo akys pirmąsyk? Šeštadienis Apstu filmų, kuriems apibūdinti peršasi visai jau nemenotyrinis terminas „nieko“. Beveik viskas girdėta arba ir rodyta. Arba matytų filmų tęsiniai, kaip „Mama, neliūdėk 2“, tiesą pasakius, tik išryškinantis pirmosios tokio pavadinimo rusų kriminalinės komedijos silpnąsias vietas. Arba – kaip būna labai retai – silpnesni pirmieji filmų variantai, nes 1971–ųjų „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ – – eilinis filmukas vaikams (ir tai ne dabartiniams, o anos epochos), o perdirbinys, kuriame vaidina Johnny Deppas, – kad ir keista, net konceptualus. Teleekranuose lyg ir dar nebuvo naujosios „Purvinų šokių“ versijos, rodytos kino teatruose pavadinimu „Purvini šokiai. Havanos naktys“. Vėl galimybė vangiai pasiginčyti, kas geriau, – – pirmas ar antras filmas, bet juk iš esmės ginčytis nėra dėl ko, šoka sau ir šoka, na, dar pažaižaruoja ...