Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-12-03

Šią savaitę žadu pakartotinai pasižiūrėti vieną seną Federico Fellini filmą. Žinoma, tai nėra kategoriška rekomendacija jums: gal ir tapau neįdėmiu ieškovu. Bet tos pusiau profesionalios, amžinai kartojamos juostos jau taip nusibodo... Šeštadienis Amerikiečių režisieriaus Alano J. Pakulos „Velnio nuosavybę“ (The Devil's Own, 1997) LNK, matyt, specialiai pervardijo „Velnio sėkla“, kad publika lauktų seniai jos pamėgtų Kosto Smorigino ir Eugenijos Pleškytės. Kam tie žiūrovų painiojimai? Gal Harrisono Fordo, vaidinančio padorų airių kilmės policininką gyvenantį Niujorke, ir Brado Pitto, pasirodančio šventa neapykanta liepsnojančiu IRA teroristu, pora nėra tokia jau prastesnė? Kita žvaigždė Michaelas Douglasas dar nebūdamas Catherine'os Zeta–Jones vyru, o todėl gal labiau besirūpinąs profesija, puikiai atlieka neurotiško šiuolaikinio piliečio, kurį gali išvesti iš pusiausvyros menkiausia smulkmena, paveikslą filme „Man jau gana!“ (It's ...

2004-07-02

| Ir vėl: programos žadėjo, Stepokas užkibo, perdavė jums, o lietuviškų „Vyrų“ praėjusį pirmadienį per LTV nebeliko. Aišku, tuo metu atsiradusi kultūringa politinė laida, aptarianti rinkimų rezultatus, buvo įdomi ir aktuali, viltinga. Bet tuoj po jos iššoko ne linksmi „Vyrai“, o serialas apie Tvin Pyksą – amžiną, beviltišką, nenuspėjamą ir baisią periferiją. Sandūra suskambėjo labai dviprasmiškai. Gal ir TV programų tinklelio sudarinėtojams pravartu žinoti, ką reiškia montažo terminas. Šeštadienis Baltarusija švenčia išvadavimą per II pasaulinį karą, tad jos televizijos ekranuose – du labiausiai nuskambėję iš naujų savų filmų. „44–ųjų metų rugpjūtį...“ – „normali“ karinė juosta, tiek tik, kad neapsakomais herojais apšaukianti liūdnai pagarsėjusios rusų karinės žvalgybos (SMERŠ) žmones. Užtat antrasis filmas „Anastasija Slucka“, neprofesionaliai pasakojantis, kokia supervalstybė Baltarusija buvo XVI amžiuje, susilaukė ...