Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-03-16

Besigilinant į šios savaitės programą galima beveik patikėti liūdnu spėjimu: kinas po truputį, nepastebimai, bet regresuoja. Šeštadienis Kai nėra geriau, kone į pirmuosius dienos filmus iškopia prancūzo Cedrico Klapischo komedija „Europudingas“ (L'auberge espagnole, 2002). Čia tas retokas atvejis, kai pakeistas originalus pavadinimas (nieko nesakantis „Ispaniškas butas“) yra žymiai geresnis, prasmingesnis. Mat filmas, neišvengęs kai kurių klišių, bet šiaip jau visai smagus, pasakoja apie studentų tarptautinę programą, viename Barselonos kambaryje suvedusią draugėn, atrodo, septyneris skirtingų kalbų jaunus piliečius. Vaikinai gal ne tokie įdomūs, bet Audrey Taotou bei Juditha Godreche – visai savo vietoje. Bus ir romantiškų nuotykių, ir linksmų nesusipratimų, kartais – lingvistinių (antai populiarusis „fuck“ – „fak“ prancūziškai reiškia tik „fakulteto“ santrumpą), kartais erotinių. Galimas dalykas, kad „Europudingas“ buvo ir sumanytas ...

2006-11-17

Keistokas rinkinys. Pasitaiko premjerų, bet ne tik 2006 metų, o ir iš gilios praeities. Anuomet buvome skriaudžiami. O dabar? Šeštadienis Tarp šiandienos filmų man mieliausias atrodo (vėl) gruzinų režisieriaus (vėl) Tengizo Abuladzės subtili, specialiai naivaus pavadinimo kino apysakaitė „Aš, senelė, Iliko ir IIarionas“ (Me, bebia, Iliko da Ilarioni, 1962). Ne, tai dar nėra egzistencinių aistrų pritvinkusi Abuladzės trilogija: „Meldimas“, „Troškimų medis“ bei „Atgaila“. Tiesiog paauglio (ir rašytojo Nodaro Dumbadzės) akimis pamatytas gruzinų kaimas su jo specifiniu humoru ir šviesiu liūdesiu. Naujas (2004) belgų filmas „Žiemos karštis“ (25 degrés en hiver, 2004) būna įdomesnis tik tuomet, kai ten pasirodo ispanų (Almodovaro) aktorė Carmen Maura. Mat, ji gali vaidinti ir telefonų knygą, o Ingeborga Dapkūnaitė, pasirodanti paniūrusios ukrainiečių nelegalės Europoje pavidalu, – – dar ne. Atvirkštinis atvejis – įdomiai sukalto scenarijaus ...

2004-12-17

Ir atėjo Kalėdos. Ką aš su ne savo filmais galiu bepridurti? Šeštadienis Kažkokių infantilių filmų diena. Atrodytų, veiksmo komedija „Šnipų klubas“, kurioje gera britų aktorė Lesley Ann–Down nusileidžia iki demoniškos piktadarės Ievos, vadovaujančios teroristams skirtoms slaptoms laboratorijoms, turi šiokį tokį „alibi“ pačiame žanre, o ir rodoma vaikišku laiku. Tačiau štai jums vokiška kone epinė, kone antifašistinė drama „Niekur Afrikoje“ (Nirgendwo in Afrika, 2001), kurios režisierė Caroline Link pelnė net „Oskarą“ už geriausią 2002 metų užsienio kalbos filmą. Ir ką gi: žydų šeimos bėgimas iš nacistų Vokietijos net į egzotišką Keniją, irgi, nepaisant laurų, mirgėte mirga tų pačių infantiliškų sprendimų, juolab kad viena filmo herojų – mergytė, anksčiau už kitus šeimos narius imanti suvokti rasinių prietarų beprasmybę. Graži Afrikos gamta, įspūdingi raganosiai. TV3 tebežaidžia su Švarcu, kuris, naujausiais spaudos ...