Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-07-14

Užmetęs akį į programas, pasijunti lyg kartojamų filmų kino teatre. Bet kitų kraštų televizijos irgi nelepina premjeromis. Šeštadienis Diena – tarsi po geriausio žmogaus draugo vilko ženklu. Jis puikuojasi net dviejų filmų pavadinimuose. Dokumentinio pagrindo trileryje „Vilkas“ (El Lobo, 2004) – toks pagrindinio herojaus pseudonimas. Ispanija, 8–asis dešimtmetis, paskutinės Franco režimo dienos šiame ispanų filme atkurtos visai neblogai. O dailiosios lyties žiūrovės greičiausiai įsidėmės jauno, ne tik gražaus, bet ir vaidinti sugebančio aktoriaus Eduardo Noriegos vardą: jis čia kuria neva darbininką, o iš tikrųjų – į stambią teroristų organizaciją įdiegtą slaptąjį agentą. Kita tokia juosta – „Žmogus vilkas“ (Beowulf, 1999) arba tiesiog „Vilkolakis“ lyg ir teikė daugiau meniškumo vilčių, nes sukurtas pagal anoniminę VI amžiaus saksų legendą. Deja, žiauriam veiksmo filmui šis faktas liko tiesiog nevykusiu alibi, nes iš masės ...

2005-12-23

Tik užsimink, kad nori šventės, ir štai ji užlipina tau akis, ausis, net nosį sacharinine mase. Viešpatie, kokia mąstymo inercija!.. Šeštadienis Viskas prasideda jau nuo pavadinimo – lenkai Kūčių rytą atveria kino puslapį „Mažasis angeliukas“. O tada jau viskas lekia vis didesniu greičiu, kaip ir privalo būti visuomenėse, per pusamžį išmokytose mąstyti vienodai. „Kalėdų karštinė“ su Švarcu, „Kalėdiniai namų džiaugsmai“, „Profesija – Kalėdų senis“, net siaubingo skonio (tiksliau, beskonybės) „Peliukas Stiuartas Litlis“, nes per Kalėdas priimta kalbėti, tegul net meluoti, kaip jautriai mes mylime mažuosius savo brolius. Aptarinėti tokių proginių juostų neįmanoma, su jomis galima nebent susitaikyti, perjunginėjant kanalus ir regint vis tą patį. Jeigu ekrane – ne tiesioginės Kalėdų emocijos, tai dažniausiai filmai, išsikovoję šeimyninių, visuomet džiugiai laukiamų, reputaciją: guvi fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“, ...

2003-03-21

Kaip tik dabar, kai rašomos šios eilutės, JAV armija jau įsiveržė į neutralią teritoriją tarp Irako ir Kuveito. „Niekieno žemė“... (Atsiprašau už stulbinantį vaizdajuostės leidėjų neraštingumą, tarsi Lietuva jau merdėtų po baisaus karo.). Kai „Omni Laikas“ jas išleis, karas jau liepsnos. Dėl aktualijų Neva lokalaus karo, turinčio galimybių peraugti į didelį, aplinkybėmis siūlyti pasižiūrėti „Niekieno žemę“ (No Man's Land, 2001 – aišku, ne „Niekeno“, kaip parašyta ant viršelio) – garsų, Kanuose ir „Oskaru“ pernai apdovanotą filmą – šiek tiek rizikinga. Nors kuo gi lieka gintis mums, audrai artėjant, jei ne tokiu tamsiu kaip jauno bosnių režisieriaus Daniso Tanovičiaus humoru. Prisimindamas vieną nesenų Sarajevo pavietės karų, autorius įveda mus į negailestingą absurdišką situaciją, kai bejėgiai dėl mažojo žmogaus likimo pasirodo visi – ir Jungtinės Tautos, ir žiniasklaida, kaip visuomet labiau besidominti sensacingumu, ...

2002-08-17

Pagaliau ant „Melofano“ prekystalių – spalvinga licencinė lietuviškai įgarsinta vaizdajuostė su vienu triukšmingiausių pastarųjų metų filmu „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001). Triukšmo apstu ir ekrane, ir aplink jį. Žinau, yra beatodairiškų entuziastų, yra tokių pačių kategoriškų skeptikų, tačiau viena aišku tikrai: tokia dovana gėdos nepadarytų. Siaučiantis vaizdas Ne dėl kokio „aukso vidurio“ ieškojimo, o visiškai nuoširdžiai prisipažinsiu: australų kilmės režisieriaus Bazo Luhrmanno „Mulen Ružas“, atsispirdamas garsiojo Paryžiaus kabareto istorinio egzistavimo, kuria ekrane atvirą modernią improvizaciją šia tema, pirmojoje filmo pusėje nuoširdžiai imponuodamas humoru, dinamika, muzikalumu, ironiškomis epochų samplaikomis, tačiau kūrinys bandomas visą laiką išdainuoti aukščiausia gaida, o tai į antrą jo pusę paprasčiausiai ima varginti. Nenoriu būti kranklys, bet jeigu Luhrmannas ir toliau eksploatuos savąjį temperamentą ...