Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2007-03-23

Jeigu šie trumpoki pašnekėjimai laiku nepasieks skaitytojo–žiūrovo, patikėkit, kaltas bus ne autorius, o mūsų lietuviškųjų interneto serverių išdaigos. Tiesiog kaip kine apie diversijas... Šeštadienis Padrika dienelė, iš tų, apie kurias reklamininkai sako „visiems skoniams“, o žmonių kalba tai paprastai reiškia, kad nė vienam. Na, ne, taip žiauriai tai gal ir nėra... Vien primirštame 1994 metų trileryje „Demaskavimas“ (Disclosure, 1994) – fantastiškai smagi situacija: aukštų technologijų specas Michaelas Douglas už išprievartavimo bandymą paduoda į teismą ne kokį apspangusį nuo narkotikų stipruolį, o... žaviąją Demi Mooore. Viskas, aišku, dėl karjeros, na, kaip Amerikoje be jos siekimo kuriozų. Režisierius Barry Levinsonas („Lietaus žmogus“ ir kt.) tuo metu dar buvo geroje formoje, štai „sėdo“ jau tik pačiais paskutiniaisiais metais. TV1 kanalas kartoja prancūzų įdomias „Intymias išpažintis“ su Sandrine Bonnair, apie kurias ...

2006-02-18

Šioji žiemos sportų savaitė sudavė kinui per TV jei ne mirtiną smūgį, tai labai rimtą. Sporto fanai laimingi, o mūsų bent akys pailsės. Šeštadienis Ne, iš tikrųjų, kinui savaitė tokia nepalanki, kad net žadančios rubrikos šį kartą pasuoja, o „Elito kino“ nebus apskritai. Gal kam labai elitinė atrodo anglų melodrama „Vyro ašaros“? Pirmiausia perspėsiu, kad daug kas ją matė pavadinimu „Žmogus, kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000) – nesupainiokit. Režisierė Sally Potter turi avangardistės reputaciją, o jau aktorių pavardės – nuo Christine'os Ricci iki Olego Jankovskio ir Johnny Deppo, epizodinį čigoną vaidinančio. Bet filmui, reklamuojamam kaip tikra istorija, katastrofiškai stinga būtent autentiškumo. Žydų bėgimas iš ankstyvosios sovietų Rusijos ekrane atrodo kaip pramoginė (ir, žinoma, boheminė) kelionė. Autentiškumą žada ir komedijos „Lopas“ Adamsas“ (Patch Adams, 1998) autoriai, netgi kišdami į filmo titrus kažkokio ...

2005-07-22

Nemažai televizinių naujojo kino premjerų. Dauguma – per maskvietišką 1 Baltijos kanalą, gal bent taip mus masinantį. Aš to kanalo irgi nemėgstu, bet vaidybiniai filmai patys vietos nesirenka. Šeštadienis Kartą gavau žiūrovo, „ginančio“ nuo manęs Rutgerį Hauerį, laišką. Kažkoks nesusipratimas: aš irgi labai vertinu šį žydraakį melancholišką olandų aktorių, žinau, kad net tada, kai jis vaidina šlageryje, filmas bus gilesnis negu panašios Stallone, Van Damme'o ar Dudikoffo juostos. Taip ir su „Arktikos šalčiu“ (Arctic Blue, 1993), kuriame Haueris – susigyvenęs su laukine Aliaskos gamta medžioklis, žinantis, kad neišgyventų kalėjimo narve, o tai jam gresia dėl besiginant nušauto žmogaus. Gaila, kad kanalas pakeitė originalų pavadinimą: „Arktikos ilgesys“ tikrai labiau atitinka ir filmo pobūdį, ir aktoriaus specifiką. Šeštadieniais lietuvių kanalai vis dar neapsieina be katastrofų filmų. Šįkart „Vulkano pabudimas“ (Nature Unleashed: ...

2004-05-21

Jau pradedant savaitgalio televizijos programomis pastebi keletą visai neblogų filmų. Jūs manote „keletas“ – mažai? Manote, šiuo metu besibaigiančiame Kanų festivalyje jų daugiau? Daugiau tik triukšmo. Šeštadienis Įvairaus dvasios peno prifarširuota diena. Malonus atvejis, kai su rubrika „klasika“ rodoma ne tiesiog sena juosta, o per dvidešimt kelerius metus tikrai sugebėjusi užsitarnauti klasikinės rangą, – australų „Pažeidėjas Morantas“ ('Breaker' Morant, 1980). Visiškai iš ekrano nežinomas istorijos puslapis: anglų–būrų karas. Bet ne vien ta Šiaurės Afrikos egzotika traukia akį. Trys australai, tarp kurių – leitenantas Morantas (Edwardas Woodwardas), pasmerkia myriop grupę būrų belaisvių ir patys tampa karinio garbės teismo objektais. Režisierius Bruce'as Beresfordas, meistriškai, nervingai dėliodamas teismo epizodus bei retrospektyvinius fragmentus pasiekia ir įtampos, ir nevienaprasmiškumo. Ne veltui po šios jaudinančios pacifistinės ...