Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2005-12-02

Keli stiprūs filmai namų aplinkoje – visai neblogai. Juolab kad vilniečiams reikia rezervuoti laiko ir gruzinų kino festivaliui, ir Arūno Matelio juostos premjerai. Šeštadienis Visiškai aišku, kad galingų JAV organizacijų FTB ar CŽV darbuotojai nežiūri kino. Antraip jie, kad ir grieždami dantimis dėl autorių neprofesionalumo, būtų išvydę „Trečiąjį pasaulinį karą“ ir išgelbėję Ameriką. Keista: nors juosta paika, kartais – matyt, iš nevilties – ji reklamuojama net kaip... sportinė (dalis veiksmo vyksta stadione), vis dėlto 2001 metais ji „sufantazavo“ tuos teroro aktus, kurie iš tiesų įvyko Rugsėjo 11–ąją, lygiai dviem mėnesiams po filmo premjeros praslinkus, o dar po mėnesio – ekrane numatytą biologinės atakos pavojų. Dar vienas įrodymas, kad nelabai protinga atskirti kiną nuo rimtųjų problemų... „Trečiajame pasauliniame kare“ prieš prasidedant terorui siaučia beisbolas, o „Pakvaišę dėl amerikietiško biliardo“, kaip ir rodo ...

2004-07-16

Cha cha! 1 Baltijos kanalas pagaliau, ilgai kvailinęs, parodė, kad ir kupiūruotą, Marco Ferreri įžymųjį filmą „Sudie, patine“. Pasitvirtino vienas manųjų spėliojimų. Sprendžiant iš įžanginio televizijos titro, gąsdinančio žiaurumu bei erotika, Maskva pasidarė labai padori. Tiesa, rusiški kanalai tyli, rodydami kito italo Tinto Brasso „pornuchas“, jų pačių reklama dažnai net stebina brutaliausiu „liaudišku“ chamizmu, o Ferreri, liūdnai ir sarkastiškai aptaręs ateities moteriškos visuomenės pavojus, pasirodė pavojingas. Mat žiūrint reklamą reikia žvengti ir tikėti, o klasiko antiutopija skatina dar ir mąstyti. Vėl totalitarėjančiose platumose tai aiškiai nepageidautina. Šeštadienis Pilkųjų ląstelių darbo reikalaujančių filmų šį šeštadienį – mažiau, negu įprasta. Patikėkit, ne iš gero gyvenimo tenka jums priminti žiūrėtą nužiūrėtą 1985 metų erotinę juostą „9 1/2 savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986) ar kiek vėlesnį trilerį ...

2003-11-21

Gana turtinga savaitė. Ypač namuose per teledėžę žiūrimais filmais, nors vaizdajuosčių leidėjai irgi bent jau žada nemažai įdomaus. Vaizdajuostės Tie, kurie patingėjo nueiti į kino teatrus pasižiūrėti Romano Polanskio plačiai išgarsėjusio „Pianisto“ (The Pianist, 2002 – pernykštė Kanų „Auksinė palmės šakelė“, net keli „Oskarai“), dabar pasiskolins arba įsigis lietuvišką licencinę vaizdajuostę. Bet ar efektas bus tas pats? Seniai žinoma, kad filmai, turintys masinių scenų (o čia – ir žydų tremties į fašistų okupuotos Lenkijos konclagerius vaizdai, ir garsusis Varšuvos sukilimas), namų ekrane, kad ir koks didelis jis būtų, vis dėlto smarkiai pralošia. Ir svarbu ne tik detalėmis įžiūrėti masinę sceną, svarbus psichologinis jos visavertiškumo komponentas – pilna žmonių salė, vieningas žiūrovų minios alsavimas. Kita vertus, namie žiūrėdami „Pianistą“, jūs galėsite neblogai įsijausti į prisiekusio individualisto ...

2003-07-04

Miniatiūrinė Julianne Moore nuo licencinės vaizdajuostės „Toli nuo dangaus“ mažytės viršelio reprodukcijos šį kartą specialiai skiriama šios aktorės didžiam gerbėjui ir mūsų skaitytojui Aurelijui. Geras skonis. Vaizdelis, kuris išsiskiria Nors toks Aurelijus realiai egzistuoja ir tikrai domisi geru kinu, čia, žinoma, pokštauju. Toddo Hayneso „Toli nuo dangaus“ (Far from Heaven, 2002) aktorė iš tiesų pelnė Venecijos „Liūtą“, bet man norisi pakalbėti pirmiausia apie kažką kita, ne tiek apie jos herojės – 6–ojo dešimtmečio Amerikos provincijos damutės, kurios netikra egzistencija mūsų akyse subyra, – pasaulėlį, nelauktai virstantį dramatišku, bet pasauliu. „Toli nuo dangaus“ pirmiausia išsiskiria stilizuotu grožiu. Kadre, atrodo, – vis tie patys pažįstami objektai, bet rudens lapų spalvų siutas dailučių plytinių kotedžų fone, juodos ir auksinės, žydros ir tamsiai rudos deriniai stiliaus vientisumu, nelauktais disonansais ar trapia, ...