2004-06-11
Žodis „gausa“ nebūtinai naudotinas vien tik teigiama prasme. Būna – na, dukart per metus – tokių dienų, kai įdomūs retoki filmai tiesiog braunasi viens per kitą, reikalauja dėmesio, o pagal laiką gali pasižiūrėti nebent jų fragmentus. Birželio 12–oji – ne visai tas atvejis. Filmų, ir tokių, kurie ne kas savaitę demonstruojami, tikrai apstu, žanrai kuo įvairiausi, bet ar yra tokių kūrinių, dėl kokių atsisakytum, pavyzdžiui, pasimatymo? Na, tokių primityvų, kaip TV serialo apie Olimpą išspaudos – „Jaunasis Heraklis“, irgi nedaug, bet likusieji vargiai peržengia tiesiog normalų profesinį lygį. Man, pavyzdžiui, patinka amerikiečių postmodernisto Timo Burtono nekasdieniška vaizduotė. Jo mažiukai piktdžiugiški marsiečiai, įvarę galvos skausmą prezidentui Jackui Nicholsonui, vis ieškančiam oficialiai, pagal Žemės tradicijas apiforminto kontakto, triukšmingai tyčiojasi iš mūsų, žemiečių, smagioje fantastinėje komedijoje „Marsas atakuoja“ ...