2005-01-07
Graudoka, kai tavo aštresnis žodis užgauna jautrų skaitytoją (tarkim, ponią Kristiną). Bet apžvalgą rašo ne politkorektiška mašina, o gyvas, nuo poetinio stiliaus regresavęs į nervingesnį žmogelis. Patikėkit, jei dėl „Skardinio būgnelio“ būčiau nekėlęs skandalo, tik padūsavęs, žiūrovams ir būtų telikusi filmo nuotrupa, o juk „Vinita“ pakartojo visą kūrinį, niekur nesidėjo. Įsiaudrinus dėl panašių aplinkybių – savojo darbo neatlikimo, išsisukinėjimų, dažnai pasitaikančių siaubingų vertimų, publikos maitinimo vienais subproduktais, – kartais rikošetu kliūva ir kitiems objektams. Aišku, apie televizinį „Daktarą Živago“ galėjau atsiliepti mandagiau. Bet ir pirmoji klasikinė romano kino versija nebuvo geniali (tik dantis sukandęs galėjai arabų aktorių Omarą Sharifą įsivaizduoti rusų inteligentu), o šioji tik melodramiškai perpasakoja Boriso Pasternako situacijas, iki romano nesuvokiamos jėgos niekaip nepakildama. Bet už dėmesį ...