Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-06-04

Mieliesiems korespondentams Visada labai malonu, kai skaitytojai, laiko negailėdami, atsiliepia į apžvalgas (o ši, beje, jau 98–oji). Nesvarbu, sutinka ar ginčijasi su Stepoku – svarbu, kad užkliuvo, mąsto. Susirašinėjimo pradėti nežadu – ne „meilės paštas“. Bet išimties tvarka atsakysiu poniai (ar panelei?) Vijai. Mat miela korespondentė stebisi, „kaip galima žmogui aiškinti, kaip reaguoti į vieną ar kitą filmą“. Matyt, ji bus negirdėjusi apie tokią kino kritiko profesiją, kuri, specialiomis žiniomis besiremdama, drįsta piršti savą seniai susiformavusį skonį (apie tai, kad apžvalgos bus subjektyvios, perspėjau dar pačiame pirmajame rašinyje). Jeigu skoniai nesutampa – tiesiog neskaitykite, argi problema? Norinčiam save apgaudinėti spaudoje apstu apžvalgėlių, kur kiekvienas filmas – šedevras, „nuostabiausias“. Dar įdomesnis p. Vijos pareiškimas–klausimas: „kodėl vienas žmogus turi teisę spręsti, kas yra gražu ir kas ne“. Ši abejonė, ...

2004-01-23

Pirmiausia klasika. Kad dar spėtumėte, kas žiūri šį puslapį namuose, ar tie, kurie su itin privaloma priežastimi nori „nusiplauti“ iš darbo, ir kad sąžinė būtų rami – 12.40 val. Lenkijos I programa tęsia pasaulinės klasikos pristatymus, ir šiandien, penktadienį, demonstruoja nemarųjį Federico Fellini „8 1/2“ (Otto E Mezzo, 1963). Siužetas, kuriame kankinasi Marcello Mastroianni herojus režisierius Gvido – apie tai, kaip visą filmą ieškomas siužetas. Kaip vieną kartą visus, ne vien kino kūrėjus, užpuola tas „8 1/2“ sindromas, kai nebeturi kur eiti, nebeturi noro ką nors keisti, bet matai, kad keisti būtina. Fellini pats genialiai išsisuko iš šios krizės, sukurdamas apie ją filmą, tarsi pats būtų ir ligonis, ir pichoanalitikas. Pirmieji kadrai (kamštis gatvėje) buvo atkartoti daugelybę kartų (ir neseniai matytame amerikiečių „Nuopuolyje“ su Michaelu Douglasu), ir jei kas nors kilo iš Gogolio „Apsiausto“, tai didžiulė dalis kinematografo ...