Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2006-02-18

Šioji žiemos sportų savaitė sudavė kinui per TV jei ne mirtiną smūgį, tai labai rimtą. Sporto fanai laimingi, o mūsų bent akys pailsės. Šeštadienis Ne, iš tikrųjų, kinui savaitė tokia nepalanki, kad net žadančios rubrikos šį kartą pasuoja, o „Elito kino“ nebus apskritai. Gal kam labai elitinė atrodo anglų melodrama „Vyro ašaros“? Pirmiausia perspėsiu, kad daug kas ją matė pavadinimu „Žmogus, kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000) – nesupainiokit. Režisierė Sally Potter turi avangardistės reputaciją, o jau aktorių pavardės – nuo Christine'os Ricci iki Olego Jankovskio ir Johnny Deppo, epizodinį čigoną vaidinančio. Bet filmui, reklamuojamam kaip tikra istorija, katastrofiškai stinga būtent autentiškumo. Žydų bėgimas iš ankstyvosios sovietų Rusijos ekrane atrodo kaip pramoginė (ir, žinoma, boheminė) kelionė. Autentiškumą žada ir komedijos „Lopas“ Adamsas“ (Patch Adams, 1998) autoriai, netgi kišdami į filmo titrus kažkokio ...

2004-08-28

Prisipažinsiu, per olimpines žaidynes ir man neteko pasižiūrėti kai kurių pasižymėtų filmų. Koks kinas susilygins su tokia įtempta gyvenimo dramaturgija, kuri lėmė, tarkim, disko metiko Virgilijaus Aleknos kelią į auksą? Šeštadienis Kažko kinematografiškai ypatingo, žinoma, nereikia laukti ir pirmosiomis savaitės dienomis, kai sportinės Atėnų aistros dar tebesiaučia. Bene įdomiausias filmas – amerikietės Kathryn Bigelow, kuriai pastaruoju metu mūsų namų ekranuose labai sekasi (neseniai parodytos ir jos „Keistos dienos“, ir „K–19“) 2000 metų kūrinys „Vandens sunkumas“ (The Weight of Water, 2000). Iš esmės tai dvi istorijos viename – dabarties žmonės mėgaujasi atostogomis, bet tuo pačiu metu nepamiršta ir darbo, tiria XIX amžiaus pabaigos dvigubą žmogžudystę. Autorė neblogai susidorojo su nelengvu uždaviniu, juolab kad jai padėjo Elizabeth Hurley, šiemetis „Oskaro“ laureatas Seanas Pennas, kurį šią savaitę dar irgi pamatysime, bei kiti ...

2003-03-16

Ant parduotuvių prekystalių voliojasi nauja licencinė vaizdajuostė su dailiu Cate Blanchett veideliu „Šarlotė Grei“. Pirkėjų ir nuomininkų entuziazmo kažkaip nematyti. Kažko vis stinga Negi „Šarlotė Grei“ (Charlotte Gray, 2001) – toks prastas filmas? Ne, ten viskas lyg ir savo vietose – ir II pasaulinis karas Europoje, ir špionažinė, ir meilės istorija, ir retro stiliaus grožybės. Bet kaip neblogai aktorei Cate Blanchett stinga kažkokio trupinėlio nenusakomos auros, kuri galėtų ją paversti tikra žvaigžde, taip ir pats filmas palieka kažkokį nepilnumo įspūdį. Pirmiausia jam stinga dramaturginės logikos: ir kam reikėjo britų „šnipę“ Šarlotę Grei išmesti su parašiutu virš okupuotos Prancūzijos, jeigu ji ten neturi jokių konkrečių žvalgybinių užduočių, o užsiiminėja tik „amūrais“? Panašų klausimą galėtum pateikti ir puikiai („Potvynis“, „Mano nuostabioji karjera“ ir kt.) australų režisierei Gillian Armstrong. Koks velnias ...

2002-12-06

„Tai komplikuotas atvejis, nes romano adaptacija – matematinė užduotis. O aš labai neorganizuotas, bet aš gydausi“, – taip apie savo pernykštį filmą „Purpurinės upės“ (Les rivières pourpres, 2000), šiuo metu jau prieinamą licencinėmis kasetėmis, kalbėjo vienas įdomiausių jaunųjų prancūzų režisierių Mathieu Kassovitzas. Baisoki dalykėliai Tai buvo vienas gražių, bet labai retų Lietuvoje sutapimų, kai Jeano–Christophe'o Grange romanas „Purpurinės upės“ knygynuose ir jo ekranizacija ekranuose pasirodė beveik vienu metu. Keistas uždaras universitetas tarp autentiškų kalnų ir sniegynų. Keistų žmogžudysčių serija. Keistoki pagrindiniai herojai – senyvas patyręs policininkas (Jeanas Reno) ir pradedantis inspektorius (Vincentas Casselis), tiriantys tuos nusikaltimus. Žinoma, tai šiandien bene labiausiai nuvalkioto trilerio žanro pavyzdys, tačiau toks, kuris vis dėlto turi keistos logikos (gydymo seansai M. Kassovitzui aiškiai nepraėjo veltui!), ...

2002-09-14

Dieviškos Tomo Cruise'o šypsenos ir pietietiško populiarių merginų Cameron Diaz, Penelopės Cruz grožio bei temperamento gerbėjams ir gerbėjoms „Melofanas“ siūlo naują licencinę lietuviškai įgarsintą „Vanilinio dangaus“ vaizdajuostę. Mistika, trilerio elementai ir dar seksas – kokie masinantys dalykai! Ne mano kinas Tiesą pasakius, „Vanilinį dangų“ (Vanilla Sky, 2001) traktuoju tik kaip prastesnį ispanų režisieriaus Alejandro Amenabaro filmo „Atmerk akis“ plagiatą. Ne, žinoma, visi juridiniai veiksmai čia buvo įvykdyti ir „Vanilinis dangus“ turi visišką teisę vadintis miglotu „perdirbinio“ („remake“) terminu. Miglotu, nes kitose šalyse perdirbiniai paprastai nekuriami, juos pamėgo tik Holivudas, stokodamas savų originalių idėjų ir spekuliuodamas kone patologišku amerikiečių nenoru girdėti svetimą kalbą, skaityti subtitrus. Mistikai jei ir reikalinga logika, tai savotiška. Ispanų filme ji atitiko gero kino reikalavimus, o amerikiečių ...