Kino teatre. Sutiko ir pametė personažą

„Sutikau žmogų“ – neįprastas dvigubas projektas: dokumentinis filmas ir knyga tuo pačiu pavadinimu. Knygos autorius yra fotomenininkas Artūras Morozovas (išleido leidykla „Lapas“), o filmo apie Artūrą, dirbantį prie ciklo, kuris tapo knygos pagrindu, autorė – režisierė Gailė Garnelytė (prodiusavo „Artišokai“). Atsispirkime pagundai lyginti knygos turinį su tuo, ką matome filme, nes mūsų tikslas – filmas, šiomis dienomis pradedamas rodyti kino ekranuose.

Artūras Morozovas žinomas kaip nepriklausomas foto žurnalistas, įamžinęs karo realybę Sakartvele, Ukrainoje, nemažai socialinių temų Lietuvoje. Jis itin atidus žmonėms, apie kuriuos, kaip pats rašo knygoje, „mes visiškai nieko nežinome, jie niekada nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, populiarųjį naratyvą“. Gailės Garnelytės kino komanda stebėjo Artūrą, fotografuojantį Lietuvos žmones, dėl įvairių priežasčių gyvenančius socialinėje atskirtyje. Kitaip tariant, važiavo kartu su fotografu pas vienišus, nepasiturinčius, visuomenės pamirštus. Lietuvių dokumentiniame kine taip gyvenantys žmonės ne kartą dokumentuoti, esame matę kaimo vienišių, miesto girtuoklių, alkanų benamių, ir filmų jautrumas tiesiogiai priklausė nuo režisierių etikos.

Šįkart kinematografininkų būrelis turėjo itin subtilų vedlį ir jo sukurtus foto vaizdus. Artūro Morozovo nuotraukos sudaro nemažą filmo „Sutikau žmogų“ dalį. Jos pasakoja tikrai ne apie skurdą ar vienatvę, o apie artimą žmogų, juk Artūras pirmiausia sukuria ryšį, susidraugauja, o tada dirba. Galima netgi sakyti, kad fotografas nutiesė kinematografininkams kelius į žmonių pasitikėjimą. Artūro bendravimo šiluma jaučiasi iškart, kai filmo pradžioje jis fotografuoja autobusiuke, riedančiame kaimo keliais, po to šnekteli su vairuotoja, lyg jie būtų seni pažįstami ir turi nemažai bendrų pažįstamų.

Filmą režisierė sudėstė iš trijų segmentų, trijų Artūro Morozovo fotografuotų ir komentuojamų istorijų. Pirmoji istorija yra apie Ritą, su trimis vaikais gyvenančią vieno miestelio socialiniame bute. Sunki istorija, ypač klausantis Ritos ginčų su vaikais, ir graži istorija, matant jos rūpestį jais. Artūro fotografijos fiksuoja Ritą besigražinančią priešais veidrodį. Fotografijos netgi įrodo ir patvirtina jos grožį, nepaisant negalios ir širdgėlos dėl neklaužadų paauglių. Antroji istorija yra apie kariaujančią Ukrainą, fotografijomis primenant įvykius Maidane, tęsiant paties Artūro filmuotais fronto kadrais, portretais karių, tapusių bičiuliais, jau žuvusių. Ši filmo dalis visa atiduota Artūrui – jo kino kadrams, jo nuotraukoms ir jo monologui apie patirtus Ukrainoje įvykius. Trečioji istorija yra apie žilagalvę Danutę, gyvenančią kažkur tolimame kaime, sunkiai vaikštančią, ir nieko jai nereikia, nebent penkių bulvių, ir dar vynuogių, jei būtų. Pats Artūras filme „Sutikau žmogų“ minimaliai parodomas, kai fotografuoja, kiek daugiau – kai raudonai apšviestoje laboratorijoje ryškina fotografijas, džiausto jas, santūriai pakomentuodamas fotografavimo aplinkybes. 

Filmavimų pas Ritą ir Danutę subtilumą nulėmė fotografo korektiškas elgesys, jaukus bendravimas su tomis moterimis, kasdieniame gyvenime nepatiriančiomis per daug dėmesio. Juk tai jam artimi, jo lankomi žmonės, o ne bevardžiai bėdžiai, pas kuriuos trumpam užbėgi. Ir kinematografininkai žiūri Artūro foto objektyvo kryptimi, operatoriai Jaunius Sarapinas ir Povilas Baltinas fiksuoja fotografo herojų kasdienybę, pastebėdami jų sukurtą intymią, kiek įmanoma patogią aplinką, neakcentuodami vargo, tuo labiau – nesimėgaudami svetimų gyvenimų bėdomis. Tad filmą „Sutikau žmogų“ priskirkime prie etiškiausių lietuviškų socialinės dokumentikos darbų.

Konceptualus, gal kiek monotoniškas garsinis sprendimas: filmo epizoduose apie Ritą ir Danutę už kadro tolydžio pasigirsta grėsmingas grumenimas. Kaip sunkaus likimo garso takelis? Ir tiek Ritos, tiek Danutės atveju filmo kūrėjai ir kūrėjos užsižiūri į jų kasdienį gyvenimą, užsimiršta, pameta savo filmo herojų fotografą, pernelyg susidomėję, ką jis fotografuoja. Ar taip neįdomu filmuoti fotografuojantį? Ar visiškai nekinogeniškas Artūro talentas kurti ryšį su žmonėmis, atsiradusiais „tarsi iš niekur“ (vėlgi citata iš knygos). Filme tiek daug Ritos ir jos vaikų, tiek daug Danutės ir jos buitinės ruošos, tiek mažai Artūro išminties ir bendravimo šilumos. Artūras sutiko žmogų, daug žmonių. O Gailė Garnelytė, sutikusi Artūrą, liko užhipnotizuota jo sutiktųjų.

P. S. Nauji Metai Danutės virtuvėlėje. Ji žiūri televizorių, klausosi prezidento ir prezidentienės sveikinimų tautai. Apie tai, kad reikia ištiesti ranką vargstančiam ir taip toliau, kaip priklauso. Filmo kūrėjų ironija aiški, lengvai suvokiama, ypač kad ji pačiame filmo finale. Nesuvokiama tik, kam reikėjo apsimesti, kad Naujus metus Danutė sutinka viena. Jeigu filmuojat ją Naujų metų susitikimo išvakarėse, vadinasi, esate kartu, faktas. Gal ir fotografas drauge atvažiavo? Kur jį pamiršote?