Pastangos ir rezultatai

Saulius Macaitis
1974-08-17

Trys lietuvių aktoriai — Donatas Banionis, Gediminas Karka ir pradedančioji Gražina Baikštytė — nusifilmavo  Sverdlovsko kino studijos juostoje „Atradimas". Dar prieš kai kurių „garsiųjų" lietuviškų filmų pasirodymą toks faktas būtų tiesiog stulbinęs. Kaip greit prie šito   pripratome!..

Ypač dažnai kitų studijų juostose pastaruoju metu matai D. Banionį.Ta aplinkybė, o taip pat naujas akademiko Juryševo vaidmuo, šio aktoriaus sukurtas „Atradime", skatina imtis plunksnos. Žiūrint šį filmą, nuolat junti, jog jame pateikta vien išorinė šiuolaikinės intelektualinės juostos regimybė, tik apvalkalas tų procesų, kurie lydi mokslinį ir žmogiškąjį talentą. Tai — tarsi „bėganti vilnimis" dramaturgija, tekstai, plaukiantys bangomis, kurios susiformavo kažkurio seniai nugriaudėjusio uragano epicentre, o dabar beveik jau ir nebeprisimena savo tikrai dramatiškos ir gyvenimiškos    prigimties. . .

Jaunas scenaristas E.Topolis, tik punktyru  nužymėdamas problemas, vėliau tarsi pabūgsta jų svarbos, neria į mažai suprantamą specifinę mokslinę terminologiją (lengviausias kelias) ir ima kartoti vakarykštės tarybinio kino dienos mintis, šiandien, „Monologe", nuskambėjusias jau žymiai brandžiau. Ne ką  tepadeda ir monotoniška (o kartais netgi banali) B.Chalzanovo režisūra.

Ir vis dėlto D. Banionio herojus šiame fone įdomus, tikras, žmogiškai reikšmingas. Jo akademikas Juryševas nesididžiuoja (kaip kiti filmo autoriai) audringa biografija, nepabrėžia nuopelnų - tai tiesiog kuklus mokslo darbininkas. Ir baigiamasis atradimas, lyg saldainis scenaristo įtektas herojui, čia dar nieko nenulemia. Svarbiau tas mūsų dienų sutverto žmogaus dvasinio tobulėjimo procesas, kurį D. Banionis atskleidžia, kartais sunkiai kovodamas su dramaturgijos trivialumu. O ten, kur scenarijus pateikia neišgalvotą ir sudėtingą situaciją, aktorius vėl sugeba mus pagauti emocinėmis „iškrovomis", santūriomis, kaip visada jo kūryboje, o drauge ir giliai jaudinančiomis. Tokia scena, man regis, ta, kai D. Banionis-Juryševas bando kažką paaiškinti ką tik mokslinio bandymo metu žuvusio kolegos penkiamečiam sūnui, kai kone bežodžiuose kadruose atsiveria žmogaus nevilties, tragiško bejėgiškumo gelmės...

Pasitelkus įprastinę žiūrovų vertinimo terminologiją, galima būtų pasakyti, kad „prastokas" filmas tapo „neblogu". Ir tai neabejotinai pasiekta didelėmis šio aktoriaus pastangomis. (Nepaisant dažnai reklamuojamos „sintetinės" kino prigimties, tokie paradoksai vis dėlto įmanomi!) Nerimą kelia, kad įžymaus mūsų aktoriaus pastangos paskutiniųjų metų filmuose dažniausiai ir krypsta būtent šia linkme, stengiantis įveikti dramaturgijos ar režisūros „duobes". Taip, tik D. Banionio dėka „Laimingosios „Lydekos" vadas" netapo protokoline ir schematine juosta, šis aktorius suteikė kažkokio žmogiško graudulio ir naiviai didaktiniam latvių filmui „Kapitonas Džekas“. Bet ar tos pastangos vertos tų, apskritai imant, blankių meninių rezultatų? Argi kinematografinis menininko likimas nenusipelnė kryptingesnio formavimo? ..

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1974-33,08.17

Komentarai