Šeimininkų žvilgsniu

Juozas Valainis (Saulius Macaitis)
1974-04-06
Įdomų filmą sukūrė „Lenfilmo" kinematografininkai. Jis vadinasi „Čia mūsų namai", jo dramaturginį pagrindą sudaro I. Dvoreckio pjesė „Pašalinis žmogus", plačiai apkeliavusi šalies scenas, o mūsuose pastatyta Rusų dramos teatre. Tai tas džiugus atvejis, kada „gamybinės" peripetijos neužgožia žmonių paveikslų: viena ir kita čia egzistuoja pavydėtinoje meninėje darnoje. Maža to, jei žmonės, apgyvenę ekraną, nebūtų susiję su gamyba ir jos gimdomomis problemomis, jie, turbūt, būtų visiškai kitokie.

...Filmo herojai-- gigantiškos gamyklos darbuotojai — susirinko restorane atšvęsti savo kolektyvo nario Zacharo Anagarovo (A. Džigarchanianas) gimtadienio. Labai betarpiška, charakteringa juostai scena. Skamba valsai iš „Vaterlo tilto", „Vienos kraujo", nepamirštama karo metų daina „Ei, keleliai!", suimprovizuota dviejų gamyklos veteranų, puikiai pamenančių tuos laikus, kai gamykla dirbo, apšaudoma vokiečių artilerijos... Laimingas, kad yra artimas visiems šiems puikiems žmonėms, Anagarovas šoka su senute motina ir linksmai jai kažką plepa armėniškai... Tačiau ir čia, prie šventinio stalo, virte verda kalbos apie gamyklą, be kurios šie žmonės neįsivaizduoja savo gyvenimo. Visuotinis nustebimas lydi vieno dalyvio žodžius apie Prancūzijoje platintą anketą, iš kurios paaiškėjo, kad prancūzų darbininkas po darbo niekad nekalba apie darbą....

Šie žmonės nėra dramaturgo pramanyti fanatikai. Sudėtingą vidinį pasaulį, dvasinius turtus,žmogiškas silpnybes regi bene kiekviename iš jų. Šia prasme bene labiausiai pavykęs filmo personažas — senasis Polujektovas, be galo šiltai nutapytas populiaraus aktoriaus V. Merkurjevo. Galantiškas kavalierius, prieš karą gavęs prizus už dailų šokį, šiandien maskuojantis savo nesveiką širdį, jis atrodo lyg gyvas visos tos darbininkų kartos simbolis.

Scenaristas I. Dvoreckis ir režisierius V.Sokolovas mažiausiai linkę graudinti bekonfliktiškomis darbininkijos triūso ir buities idilėmis. Pagrindinis filmo herojus — atvykėlis, „pašalinis žmogus" inžinierius Češkovas — ateina į draugišką, nuoširdžią, tradicijų palaimintą, bet kartu kiek sustabarėjusią gamyklos atmosferą kaip koks katalizatorius, energingai ryškinantis vienokias ir kitokias čia vykstančių procesų puses. O tie procesai iš tiesų dvilypiai: gamyklos šlovė jau senokai laikosi „garbės žodžiu", kalbėdami apie tradicijas, jos senbuviai neretai pamiršta perspektyvą, organizuoja išpūstas kampanijas, su kuriomis Češkovas, techninės revoliucijos epochos auklėtinis, nemoka ir negali taikstytis. Bręsta principinis konfliktas: planas ar kokybė? Šiandien toks konfliktas mūsų dramaturgijoje atrodo jau kone tradiciškai. Tačiau nereikia pamiršti, kad I. Dvoreckio pjesė buvo bene pirmoji, pateikusi jį tokiu aštriu kampu, tokiame plačiame visuomeniniame kontekste.

Kalbant apie filmą „Čia mūsų namai" ir jo herojų Češkovą, reikia pasakyti, jog jo „programinis" sausumas, nesiskaitymas su kitais žmonėmis, kad ir siekiant labai kilnaus gamybos reorganizavimo tikslo, ekrane ne visada įgauna įtikinamą psichologinį pagrindą. Partiniu principingumu, nenorėjimu eiti į kompromisą, tiesumu („Tai bloga maniera — dengti politine terminologija savo nesugebėjimą!") išsikovojęs dideles mūsų simpatijas, Češkovas, kaip jį kuria aktorius V. Zamanskis, į filmo pabaigą tarsi „išsikvepia", pavargsta. Neypatingai turtina kūrinį ir minėta asmeninė linija, nes populiari aktorė I. Mirošničenko, vaidinanti neūkiškumu nusivylusią ir vėl atgyjančią ekonomistę Niną, šį kartą, man regis, nepasiekė didesnių laimėjimų.

„Čia mūsų namai" nėra visapusiškai tobulas kūrinys, ir vis dėlto filmas nuteikia geram įspūdžiui. Ekrane pulsuoja nūdiena, konfliktai neišgalvoti, jame perteiktas nuoširdus darbininkijos pasididžiavimas savo darbu. O svarbiausia — filme gyvena arba tikri nūdienos šeimininkai, arba tie žmonės, kurie labai nori jais tapti.

Juozas Valainis

Literatūra ir menas, 1974-14, 04.06

Komentarai