Stalkeris ir mirtis

Saulius Macaitis
1988-05-14

Šiandien visi atvirai kalba, kad tarybinis kinas ilgus metus buvęs tarsi belytis. Bet ne tik seksas buvo „tabu"; mirties tema mūsų ekrane dažniausiai irgi buvo liečiama greitakalbe, dekoratyviai, kad tik, gink dieve, nesutrikdytų miesčionio saldaus miego. Kai filme „Tarp pilkų akmenų" šį tabu išdrįso pažeisti Kira Muratova, kūrinys taip ir nepateko į ekranus. Po pauzės vis dėlto pamatytas, jis, beje, apvylė beveik nekrofiliniu savo pobūdžiu, spalvų dermėmis, regis, skleidžiančiomis salsvą irimo tvaiką. Tą patį tabu griauna Aleksandro Kaidanovskio „Paprasta mirtis" („Lenfilmas") — nespalvota, tauresnė, nes merdėjimo ir pačios mirties motyvą autorius bando perkelti jau į filosofinę plotmę.

 

A. Kaidanovskį pažinojome kaip gilų, originalų   aktorių,   nepamirštamą  Stalkerį. Vėliau suvaidinęs ir lietuvių filmuose („Faktas", „Atsiprašau"), jis ilgam dingo iš ekrano, kad šiemet vėl pasirodytų („Dešimt negriukų"). Bet pauzė buvo prasminga, jos metu Kaidanovskis įsitvirtino kaip režisierius. Reikėjo tikrai neeilinės drąsos, diplominiam darbui pasirenkant L. Tolstojaus „Ivano lljičiaus mirtį".

 

Klasikinė apysaka ekrane smarkiai perdirbta. Ne šiaip sau, o paklūstant tvirtai kinematografinei koncepcijai: ne veltui „Paprasta mirtis" neseniai laimėjo Didįjį prizą būtent autorinio kino festivalyje Malagoje (Ispanija). Dingo Ivano lljičiaus Golovino gyvenimo bei karjeros istorija, dingo ir tie tušti socialiniai ritualai, kurie supa jo laidotuves. Ekrane — tik užuominos: frontalinis „šeimyninės laimės" kadras; žmona, susirengusi į teatrą; pradinis   svečio   pasakojimas   apie   mirties   siaubą, jį apėmusį vargingame viešbučio kambarėlyje. Šis pasakojimas kryptingai nusako būsimo filmo problematiką bei stilistiką.

 

Iš aktoriaus, tapusio režisieriumi, paprastai lauki „aktorinio kinematografo". Iš dalies šie lūkesčiai pasiteisina: brandi, lakoniška A. Freindlich (žmona), V. Paukštės (gydytojas), M. Danilovo (svečias) aktorystė, o ypač stebina V. Prijomychovo (Ivanas lljičius) metamorfozės. Iš pradžių sunku net atpažinti šiam aktoriui tokius nebūdingus švelnius veido bruožus, visą tą, anot L. Tolstojaus, „bon enfant" povyzą, kol kančia nusmailina tuos bruožus, ir aktorius grįžta prie šiurkščios, grafiškos, iš filmų „Vaikėzai", „Šalta penkiasdešimt trečiųjų   vasara"   atmintinos   manieros.

 

Tačiau aktorystė — ne vienintelis „Paprastos mirties" privalumas, tiksliau, tik vienas komponentų. Ekrane meistriškai kuriama paskutinės žmogaus fizinės ir moralinės kovos terpė, tie tvankūs kilimų, baldų, bronzos dirbinių prigrūsti interjerai, kuriuose nėra kuo kvėpuoti, kur buitis sutirštinta   kone   iki   siurrealistinio   įvaizdžio. Čia įkalintam Ivanui Iljičiui šaukiant: už ką? kokia ta prasmė? — duslus balsas iš „anapus" abejingai atsakys: o šiaip, niekam... Šviesus mirties tunelis, kontrastu iškylantis finale, vaikystės stiklinių rutuliukų (L. Tolstojaus apysakoje — „odinis dryžuotas kamuoliukas") lietus, tarsi glostantis nueinančią tamsią Ivano lljičiaus figūrą, įstrigo atmintyje ne tik kaip ryškus plastinis akcentas, bet ir kaip katarsis, filosofinis susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Ne kiekvienam patiks „Paprasta mirtis" su jos slegiančiu, tačiau bebaimiu tamsumu, su klasiką modernizuojančiais estetiniais sprendimais, tais Bacho muzikos fragmentais, kurie jau skambėjo Tarkovskio filmuose. Nevalingas sekimas ar sąmoninga pagarbos duoklė? Žiūrint daug kuo tarsi „laboratorinę" „Paprastą mirtį", į tai atsakyti nelengva. Bet turbūt verta įsiklausyti į užsienio kritiką, matančią A. Kaidanovskio, K. Lopušanskio ir A. Sokurovo darbuose aiškią Andrejaus Tarkovskio tradicijos tąsą.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1988-20, 05.14

Komentarai