Komentaras prie anotacijų
Du naujus filmus — amerikiečių „Ožiaragis — vienas" ir prancūzų „Šunys mieste" — norisi kartu aptarti ne tik dėl to, kad jie pasirodo ekranuose tą pačią savaitę, bet ir dėl neabejotinų žanro bendrumų. Abu remiasi patrauklumo suteikiančia sensacinga medžiaga, abu turi tam tikrų fantastikos elementų. Bet tai visai ne toji fantastika, kuri neapsieina be skraidančių lėkščių ar kokių pramanytų pabaisų. Filmų pagrindas — tai šiuolaikinės Vakarų visuomenės socialinis ir politinis klimatas, tik truputėlį sukeistintas, tarsi sakant, taip dar nebuvo, bet taip gali būti.
Piteris Hajamsas, „Ožiaragio — vienas" scenaristas ir režisierius, tvirtai surėmė filmo siužetą, pasakodamas apie vieną milžinišką avantiūrą, susietą su kosminiais skrydžiais. Televizija transliuoja iš Hiustono tariamą amerikiečių kosmonautų skridimą į Marsą, o tuo pačiu metu nuošalėje paslėptų kosmonautų gyvybei gresia pavojus. Greičiausiai tokia filmo idėja gimė, autoriui susipažinus su realiais sociologiniais apklausos duomenimis, iš kurių paaiškėjo, kad amerikiečių, netikinčių išsilaipinimo Mėnulyje faktu, procentas ne toks jau mažas.
Dar realesnę situaciją panaudojo prancūzas Alenas Žesina. Jo kūrinyje, kaip ir rodo pavadinimas, nedidelį miestą terorizuoja šunys, įsigyti dėl savisaugos, bet paradoksaliai atpalaiduoją visus tamsius žmogaus instinktus, ugdantys naują prievartos bangą.
Kaip gali pasirodyti iš anotacijos, abu kūriniai reprezentuoja tikrai reikšmingą kiną, progresyvųjį jo flangą. Bet tai būtų skubota išvada. Pažiūrėjęs „Ožiaragį", supranti autorių norą paspekuliuoti antivyriausybinėmis nuotaikomis, pakoketuoti tariamu politiškumu: juk filmas aiškiai sukurtas tik dėl antrosios jo dalies, kur triumfuoja paprasčiausias holivudinis nuotykis, dar atmiežtas šleikštokos patetikos doze (kosmonautų pabėgimo scenos, finalas). O „Šunys mieste", pretenduojantis į parabolinį mąstymą, slysta į feljetoniškumą, į suprastintų klausimų ir suprastintų atsakymų sritį.
Ko jau ko, o efektų, sensacijos, žiaurumo, kuriuo, atrodo, netgi mėgaujamasi (stambiu planu — skorpionas ant žmogaus veido, pjudymas šunimis ir t. t.), juostų autoriai tikrai nepagailėjo. Daug kas, ypač amerikiečių filme, techniškai nepriekaištinga — kad ir toji žmonių medžioklė dviem juodais, tradicinio vesterno grifus primenančiais helikopteriais, — bet tai tas tobulumas, kuris sukelia keistą persisotinimo pojūtį (gal dėl to, kad čia maža personažų, dėl kurių nuoširdžiai jaudintumeis).
Žinoma, abiejuose filmuose atsiranda šaunių vyrukų, besistengiančių savarankiškai grąžinti teisingumą. Prancūzų juostos daktarėlis, bandąs gydyti ne tik kūnus, bet ir visuomenę, apskritai yra tuščia vieta ir savo buitiškumu dar nepritampa prie kūrinio sąlygiškumo stiliaus; „Ožiaragiui" šiuo atžvilgiu pavyko kiek geriau. Greta popierinių kosmonautų bei politikų čia pasirodo gyvas, simpatingas žurnalistas Robertas (Eliotas Guldas), kurio specifinis humoras tuojau primena B. Malamudo, V. Aleno bei kitų Niujorko žydų novelistų prozą. Aišku, jo fantastiniai žygdarbiai nuo to netampa įtikinamesni, bet panašu, kad pats aktorius su humoru žvelgia ir į juos...
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1981-01, 01.01