Tasai tarybinis absurdas

Saulius Macaitis
1989-07-15

Dar visai neseniai sunku buvo įsivaizduoti, kad iš visų pusių karingai mus supantis visuomeninių ir net asmeninių ryšių absurdas, inspiruotas sistemos, taps kino meno, — o ne tik baugščių pokalbių prie arbatos puodelio, tyliai perpasakojamų anekdotų, — objektu. Tiesą pasakius, jo, to absurdo, dažnai ir nebepastebėdavome, susigyvenome su juo, būdavom nevalingais jo personažais — jei tik neužtekdavo jėgų apsistatyti nepramušamomis stiklo sienomis, vadintomis — su panieka, keiksmažodžio teisėmis — individualizmu.

 

Tam tikrais individualistais vadintini ir dviejų naujų, jau spėjusių pagarsėti filmų — Kareno Šachnazarovo „Zero miesto" („Mosfilmas") ir Sergejaus Seljanovo bei Nikolajaus Makarovo „Vardadienio" (filmas kurtas mėgėjiškomis sąlygomis, išleistas „Lenfilmo") — herojai. Abu jie savaip atsieti nuo supančios beprotybės, abu stengiasi būti dori ir švarūs. Paradoksas čia tas, kad „Zero miesto" herojus, Maskvos inžinierius Varakinas, patekęs į periferiją, bando visur vadovautis vadinamuoju „sveiku protu", o „Vardadienio" paauglys Mafusailas (Matuzalis) — kaip tik iš tų „nesubrendėlių", „idiotų", kuriuos rusų literatūroje ir mene lydi sena, prasminga tradicija.

 

Paprastai gyvenime absurdo lygiai įvairūs,  kaip paslanki ir ta riba, kuri skiria sąvokas „normalu — nenormalu". Kad Varakinas, komandiruotas į neaiškią gamyklėlę, turi ne vieną kartą skambinėti dėl leidimo, gal pasirodytų nenormalu kokiam užsieniečiui, o mums tai tik paprasčiausia kasdienė buitis. Taip pat beveik įprasta, kad akmeninio veido direktorius (vėl geras paskutiniuoju metu, matyt, kiek pervargusio A. Džigarchaniano vaidmuo) nebuvo painformuotas apie vyriausiojo inžinieriaus mirtį, ir gamykla jau kuris laikas dirba be tokio lyg ir būtino žmogaus. Ne visai įprasta nebent tai, kad direktoriaus sekretorė spausdina mašinėle ir atsakinėja į telefono skambučius... Ievos kostiumu. Varakiną tai pribloškia, direktoriaus — nė kiek. „Tikrai..." — tik nutęsia jis be jokios išraiškos, nei pritardamas, nei smerkdamas, kad akimirką net suabejoji: gyvas jis žmogus ar tik muliažas?

 

Muliažų filme dar bus, ir daug: vietiniame kraštotyros muziejuje pilna praeities ir dabarties, tikrų ir netikrų, susietų su Zero miestu tiesiogiai ar visai neįtikėtinais ryšiais, herojų. Jie tarsi vaškiniai, bet juos vaidina aktoriai, regi jų kvėpavimą, ir tai, kad kiekvieną akimirką jaunas Soso Džugašvilis ar pirmoji „intermergaitė", pagarsėjusi savo palankumu tarptautiniams ryšiams dar per 1956 metų Maskvos jaunimo festivalį, gali nužengti nuo postamento, daro itin makabrišką įspūdį. Išprievartauta istorija, istorija kaip panoptikumas, bet vis dar tebekvėpuojanti į mus miazmomis, — ši K. Šachnazarovo metafora būtų gal prasminga, jei neužimtų tiek ekrano laiko.

 

Visa bėda, kad toks yra ne tik muziejaus epizodas. Pradžia gamykloje žadėjo, kad absurdas pamažu peraugs iš dar nepastebimo į visa apimantį, kad jis veiks spyruoklės principu. Deja. Nors absurdiškų atrakcionų filme ir gausėja, jie lieka būtent atrakcionais, o aktoriaus L. Filatovo Varakinas, kad ir per jėgą bandomas į juos įpainioti, iš esmės lieka statišku nustebusiu gidu po tą provincijos idiotizmų klampynę. Be to, jis iš Maskvos — vadinasi, ten kitaip, geriau? Tegyvuoja „stiprus centras", vienintelis išsaugojęs blaivų požiūrį?

 

Galimas dalykas, „Zero miesto" autoriai ir nenorėjo tokio rezultato. Mielų, kiek nostalgiškų, buitinio komizmo kupinų juostų „Mes iš džiazo", „Kurjeris", „Žiemos vakaras Gagroje" kūrėjas K. Šachnazarovas aiškiai nesuvokė, kad absurdo dramaturgija — ne vien „sukeistinti" personažai, situacijos, kad iš jos antilogikos turi rastis sava absurdo logika.

 

Tokia nuosekli antilogika būdinga debiutantų juostai „Vardadienis". Su tradicine dramaturgija, kurios rudimentai vis trukdo „Zero miesto" kūrėjams išplaukti į platesnių,   piktesnių  apibendrinimų  vandenis, o kartais net sudeda ne tuos akcentus, „Vardadienis" neturi nieko bendra. Tai šmaikštus, piktas, bet ir kažkokio nenusakomo gailesčio (dėl mūsų? dėl absurdo apraizgytų, sužlugdytų mūsų likimų?) kupinas kino koliažas. Laikas, istorinės epochos, čia, regis, šuoliuoja risčia, ekranas vienodai laisvai įsileidžia ir savotišką „Gorinchino sodžiaus istoriją", ir šiuolaikinius televizijos reportažus iš „karštųjų" planetos taškų. Nesikeičia tik šviesbruvis paauglys Mafusailas, lyg jis irgi būtų sąmoningai nusprendęs nebeaugti, kaip tas G. Graso ir F. Šlendorfo „Skardinio būgnelio" herojus. Bet vokiečių „amžinas berniukas" buvo įsiutęs, agresyvus, o tas keisto žvilgsnio ruselis kaip tik geras. Ir supančiame jį absurde — tarp paklaikusio nuo naminės tėvo, įvairioms fanatizmo rūšims atstovaujančių seserų, talentingų, bet savo talentą nusikaltimui atidavusių brolių, — tame informacijos sraute, galinčiame ir mąstytoją išvaryti iš proto, šiurpiausias absurdas atrodo tai, kad Mafusailas toleruoja savo būtį, regi joje kone biblinę šviesą...

 

„Vardadienio" herojus nieko kito, išskyrus juodą absurdą, ir nematė. Mes — dažnai priklausomi ir vėl nuo absurdiškų aplinkybių — matėme, girdėjome gal kiek ir daugiau. Bet tai visiškai nereiškia, kad minėtieji filmai, ypač antrasis, jau nėra mums aktualūs ir kad įprastinis absurdas neseka mūsų pėdomis, anot Arsenijaus Tarkovskio, „kaip beprotis, nešinas skustuvu".

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1989-29, 07.15

 

 

Komentarai