Antausis visam miestui
Armėnų režisierius Genrikas Malianas -—tikras sąjunginių kino festivalių favoritas; įvairiais metais buvo premijuoti tokie jo filmai, kaip „Trikampis", „Mes ir mūsų kalnai", priešpaskutinysis „Nahapetas". O ir XIV Sąjunginiame „Armenfilmo" studiją atstovaujantis „Antausis" jau buvo rodytas tarptautiniame Niu Delio festivalyje ir labai šiltai ten sutiktas.
Tiesa, indiškosios ir europietiškosios publikos mentalitetas, simpatijos anaiptol ne visada sutampa. Mūsų akimis žvelgiant, kiek keistokai nuteikia visa ši vargšo našlaičio istorija, besiklostanti tapybiškame (tikrai puikus operatoriaus ir dailininko darbas!) priešrevoliucinės Armėnijos miesto fone. Prasidedanti, kaip graudi drama (našlaitį įsūnija bevaikė balniaus Grigoro šeima), ji vystosi kone iki farso (nesėkmingų suaugusio našlaičio piršlybų linija, viešnamio motyvas ir kt.), kad užsibaigtų kone patetiškomis scenomis. Mat pavadinimo antausis šifruotinas ne tiesiogine prasme. Autoriai turėjo omenyje ne tiek tą antausį, kuriuo, praradęs kantrybę, apdovanojo savo svajotoją įsūnį Grigoras, ir net ne tą, kurį išaugęs Torikas smogia neištikimam draugui, o finalinį herojaus antausį visuomeninei nuomonei, kada jis, vedęs lengvo elgesio merginą Andželą, demonstratyviai apipila ją gėlėmis, sodinasi į bričką ir, kiek desperatiškai gindamas arklius, vėžina pasipiktinusio miesto gatvėmis. Tai dviejų parijų iššūkis - gal todėl „Antausis" buvo taip gerai suprastas Indijoje, nuo amžių garsėjančioje savo kastiniais prietarais?
Sukurtas su neabejotinu profesiniu meistriškumu, „Antausis" vis dėlto nepasiekia to plataus istorijos alsavimo pojūčio, kuris imponavo „Nahapete", lieka kamerine, nestokojančia ir didaktinių momentų, istorija. Tačiau žiūrėti jį malonu. Tegul finalinis minios, besiruošiančios linčo teismui, reginys ir neišauga iki analogiškų T. Abuladzės „Troškimų medžio" scenų tragizmo. Bet žmogiškumo trupinėliai, dosniai pabarstyti po visą filmą, verčia žiūrėti „Antausį" atlaidžiai, džiaugtis puikiais aktoriais Sofiko Čiaureli ir Mgeru Mkrtčianu, kurie, vaidindami Toriko įtėvius, suteikia jiems daug paperkančios šilumos, charakterinių bruožų, įtikinamai atskleidžia sunkią šių herojų kovą su aplinka, siekiant neprarasti savo žmogiškojo orumo.
Edvardas Meškis
Literatūra ir menas, 1981-18 , 05.01