1973 /

Apolinaras

10 min.  –  Dokumentinis  –  1973, 10 min., nespalvotas, 35mm  –  1973

Pirmieji filmo kadrai panardina žiūrovus į detektyvą ar net sovietinio filmo apie milicininkų žygdarbius parodiją – už kadro skambant energingiems apklausą fiksuojančios spausdinimo mašinėlės garsams, pasirodo filmo kūrėjų atvaizdai neva milicijos protokolų dokumentuose, girdėti šūviai, stūgauja audra,  kažkas beldžiasi į langą, vyksta automobilių gaudynės. Tiesa, tie automobiliai – tarsi žaisliniai, nes tai – tik sovietiniai “Zaporožiečiai”, o iš jų sunkiai išsiritantys du storuliai – kolegos, saugantys Neringos draustinio tvarką. Parodijos intonaciją pabrėžia filmo garso takelis, kuriame perkurti populiarūs detektyvinių gaudynių muzikos motyvai. Tačiau, vis dėlto, tai - geraširdė parodija, nes pagrindinis filmo herojus - Nidos milicininkas Apolinaras Jakavičius sukelia vien tik kūrėjų simpatijas. Jis – vienas iš Šablevičiaus taip mėgtų keistuolių. Stambus vyriškis, netelpantis į milicininko uniformą, yra tikras gamtos vaikas. Jis – geranoriškas žmogus, prisirišęs ir prie saugomos gamtos, ir prie Neringos gyventojų. Šablevičius tai perteikia ne žodžiais, o ryškiomis detalėmis, ironiškais, bet kartu ir šiltais vaizdais, regis, pirmiausia paryškinančiais išorinius Apolinaro bruožus, bet nepastebimai ir jo vidinį pasaulį. Tai – taip pat dar vienas Šablevičiaus „monas“: regis kalba apie vieną, o pasako visai apie ką kitą. Tačiau palaipsniui žiūrovui darosi aišku, kad jis žiūri ne tik filmą - konkretaus Neringos milicininko portretą ( autoriai mielai išnaudoja jo koloritingą storulio figūrą ir lėtą žemaitišką būdą), bet poetinį pasakojimą apie gerą, valdžios nesugadintą žemaitį, kuris pirmiausia stengiasi padėti žmonėms. Tas jo gerumas – visai ne didvyriškas: Neringos paplūdimyje Apolinaras ieško pasimetusios mergaitės tėvų, vidurnakty išsirengia ieškoti kaimynės veršio. Oficialios akimirkos, kai Apolinaras reikalauja tvarkingų dokumentų iš atvykėlių ar gaudo brakonierius išplėtoti ne taip, kaip jo kasdienybės akimirkos, šeimos gyvenimo idilija. Šablevičiui buvo svarbu paneigti visus ideologinius štampus, jis tai daro ne tik pasitelkdamas ironiją, bet ir pabrėždamas  savo asmeninį požiūrį į herojų – konkretų, į griežtas normas net fiziškai netelpantį  Apolinarą, o ne į abstraktų teigiamą milicininką. Šią nuostatą  pabrėžia ir filmo pabaigos titrai : “Labanakt, Apolinarai”.

 

Živilė Pipinytė