Karo Ukrainoje tema dabar jau sunkiai atsiejama nuo lietuvių dokumentinio kino žemėlapio. Skiriasi filmų istorijos, personažai, tembras, tačiau visus juos sieja noras kalbėti apie karo nešamą tamsą. Temos įsišaknijimo priežastys suprantamos - tai ir paprasčiausias žmogiškas solidarumas, ir istorinis dokumentas (kuris ateityje turėtų būti pamoka; bet šios pamokos, kaip žinia, išmokstamos sunkiai), ir būtinybė garsiai kalbėti apie tai, kas vyksta - vaizdas dabar egzistuoja kaip pagalbos šauksmas. 

Kur eini „Irenos“ demonstravimo kino teatruose laiku, net neieškodamas susiduri su Irenos Veisaitės žvilgsniu ir šypsena kino filmo apie ją plakate. Arba išgirsti, pamatai, perskaitai režisierės Giedrės Žickytės interviu apie filmą. Gyvename anonsų epochoje ir kartais kino kūrinys į ekranus ateina taip gausiai paaiškintas jo režisieriaus, kad nebematai paties filmo, tiesiog netenki galimybės suvokti jį savarankiškai. 

Šį lietingą, šaltą rudenį režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ sugrąžina žiūrovą į paskutines šiltas vasaros dienas, su kuriomis norom ne norom tenka atsisveikinti. Tai dienos, kai dar šviesu, šilta, tačiau jauti artėjantį pabaigos ilgesį.

Tai ne pirmas kartas, kai stojame kartu dėl bendro tikslo. Bet tai gali būti paskutinis kartas.