Judesys išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad „liūdesį reikia keisti į judesį“. Ne veltui egzistuoja ir šokio terapija, kuri padeda išjudinti kūne užsisklendusias emocijas ir pagaliau jas išjausti. Judantis kūnas – gyvas kūnas, o jei dar skambės smagi, ritminga muzika – norėsis tiesiog imt ir paskęst tame garso ir vidinių kompozicijų sūkuryje.

Apie "Scanoramoje" ir Vilnaius dokumentinių filmų festivalyje parodytus lietuviškus trumpametražius filmus.

Emilio Vėlyvio pirmoji dokumentika „BIX – beveik Nirvana“ tokia dinamiška ir ultrasiautulinga, kad ilgesnis nei pusantros valandos filmas žiūrisi kaip fejerverkų kaskados. Ir beveik neatskirsi, kur surežisuota ir suvaidinta, o kur įmontuoti tikri archyviniai kadrai, kurių roko grupė turi apsčiai. Beveik neatskirsi! Tai reiškia, kad nuo pirmo epizodo priimi Emilio Vėlyvio pasiūlytą žaidimą – tikėti, kad ekrane viskas „iš tikrųjų“.

Šių metų Europos kino festivalyje „Scanorama“ parodytas Nerijaus Mileriaus režisuotas dokumentinis filmas „Senio kelionės“ pateisina savo pavadinimą - jis iš tiesų yra apie keliones. Ir (visa laimė) nepateisina išankstinių lūkesčių apie dar vieną biografinį filmą su kalbančiomis galvomis, rodomomis filmų ištraukomis ir beriamais faktais.