Viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti mintį, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena „aukso amžių“. Sunku nesutikti. Filmų premjeros vyksta didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose, filmai laimi svarbius prizus, yra linksniuojami užsienio žiniasklaidos. Kino istorikai, aišku, sakytų, kad toli siekiančioms optimistinėms išvadoms reikia trupučio laiko, retrospektyvaus žvilgsnio ir analizės. Bet kaip bebūtų, naujų lietuviškų filmų netrūks ir šiemet.  

Judesys išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad „liūdesį reikia keisti į judesį“. Ne veltui egzistuoja ir šokio terapija, kuri padeda išjudinti kūne užsisklendusias emocijas ir pagaliau jas išjausti. Judantis kūnas – gyvas kūnas, o jei dar skambės smagi, ritminga muzika – norėsis tiesiog imt ir paskęst tame garso ir vidinių kompozicijų sūkuryje.

Apie "Scanoramoje" ir Vilnaius dokumentinių filmų festivalyje parodytus lietuviškus trumpametražius filmus.

Emilio Vėlyvio pirmoji dokumentika „BIX – beveik Nirvana“ tokia dinamiška ir ultrasiautulinga, kad ilgesnis nei pusantros valandos filmas žiūrisi kaip fejerverkų kaskados. Ir beveik neatskirsi, kur surežisuota ir suvaidinta, o kur įmontuoti tikri archyviniai kadrai, kurių roko grupė turi apsčiai. Beveik neatskirsi! Tai reiškia, kad nuo pirmo epizodo priimi Emilio Vėlyvio pasiūlytą žaidimą – tikėti, kad ekrane viskas „iš tikrųjų“.