Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir režisierė Dovilė Gasiūnaitė vėl sugrįžo į Vilnių. Šį kartą tai nebe saule alsuojantis menininkų ir bohemos miestas („Narcizas“), bet rudeniška retai matomo socialinio paribio erdvė. „Dankos“ pasakojimo centre atsiduria penkiolikmetė Danutė (arba Danka, kaip ją vadina aplinkiniai). Augdama emociškai nebrandžių ir socialinių įgūdžių stokojančių tėvų šeimoje, ji suaugusį asmenį turi atstoti ne tik sau pačiai, bet ir tėvams.

Kai jau imi spėlioti, ką reiškia ši dykumos kelionė, joje pasirodo saksofonu nešina, neįprastu blizgančiu kostiumu pasidabinusi žmogaus figūra. Ir (netikėtai) prabyla užkadrinis balsas - apie Afriką ir tai, kad jos aidai per kartų kartas atsispindi juodaodžių muzikoje. Tampa aišku, kad šį kartą režisierė savo filmui pasirenka naują formą - ir tuo nustebina (visgi verbaliniai pasakojimai jai nėra įprasti). 

„Sutikau žmogų“ – neįprastas dvigubas projektas: dokumentinis filmas ir knyga tuo pačiu pavadinimu. Knygos autorius yra fotomenininkas Artūras Morozovas (išleido leidykla „Lapas“), o filmo apie Artūrą, dirbantį prie ciklo, kuris tapo knygos pagrindu, autorė – režisierė Gailė Garnelytė (prodiusavo „Artišokai“). Atsispirkime pagundai lyginti knygos turinį su tuo, ką matome filme, nes mūsų tikslas – filmas, šiomis dienomis pradedamas rodyti kino ekranuose.

Žiūrint „Kinų jūra“ niekada neapleidžia filmiškumo jausmas – čia kuriamo pasaulio realybė tokia visokeriopai sutirštinta, jog net ir susiduriant su realistiškais momentais jų tikrumą tuoj pat užgožia estetika ir veiksminis užtaisas. Ir čia galbūt yra vilties krislelis, kurį pasiūlo Matulevičius – tai viso labo kinas.