Turinys: Zarasų krašte gyvena skurdi Melnikų šeima. Vyresniąją Marytę tėvai šiaip taip išleidžia į mokyklą. Ten platėja mergaitės, iki tol mokslų sėmusios tik iš seno kerdžiaus Petro, horizontai, ji, lyg save jos vietoje matydama, pasakoja klasei apie legendinę lietuvių istorijos heroję Gražiną. Nepritekliai neleidžia Marytei baigti mokslų, ji ima dirbti saldainių fabrikėlyje, kur girdi politinių išvedžiojimų. 1940-ieji, Lietuvai grąžinamas Vilnius. Marytė, jos geriausia draugė Elena ir grupė jaunimo tautiniais kostiumais susirengia pėsčiomis į sostinę. Periferijoje bolševikai atiminėja turtuolių žemę, dalija ją skurdžiams, o Marytė svajoja tęsti mokslus, tapti gydytoja. Svajas nutraukia prasidėjęs II pasaulinis karas. Marytė Melnikaitė su drauge stoja į partizanų būrį, rusų parašiutininkų vadovaujamos, dalyvauja įvairiose kovinėse akcijose. Per vieną Marytę suima, kankina, bet ji nenuleista galva eina į mirtį. Baigiamajame kadre stovi išlikusieji partizanai, Elena su medaliais ant švarko, o Marytei atidaromas monumentas Vilniuje, Gedimino pilies fone.

Publikacijos: Tiesa, 1948.02.15; Literatūra ir menas, 1948.02.18; Komjaunimo tiesa, 1948.02.18; Jaunimo gretos, 1947, Nr.6; Советская Литва, 1947.03.7; 1948.01.25; 1948.02.27; Švyturys, 1972, Nr.24. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 27 – 28 p.; История советского кино, М., 1975, т.3, 278 – 280 р.

Komentaras: Tradicinis Stalino epochos propagandinis filmas. Tuomet, pokario metais, pasirodė nemažai juostų apie karo didvyrius komjaunuolius („Zoja“, 1945; „Jaunoji Gvardija“, 1947; „Eilinis Aleksandras Matrosovas“, 1948, ir kt.), romantizuotomis biografijomis auklėjusių jaunąjį žiūrovą. „Marytės“ atveju prisidėjo dar „pikantiška“naujos sovietų kinui šalies atmosfera, apie kurią filmo autoriai turėjo patį migločiausią supratimą. Tarybų Sąjungos didvyre po mirties pavadintos Marijos Melnikaitės paveikslą „Mosfilmo“ grupė bando formuoti iliustratyviu „raudonųjų šventosios“ principu. Lietuviui akį rėžiantys istoriniai, geografiniai bei kitokie neatitikimai autoriams nesvarbūs: jie tvirtina bolševizmą vieninteliu mažų tautų teisingu keliu, kulminacijose rodydami J.Stalino biustą, įjungdami Maskvos radijo šaukinius, pabrėždami, kaip buvo įprasta, katalikų dvasiškių veidmainingumą, nevengdami atvirų plakatinių priemonių.

© Saulius Macaitis

Nuotraukos iš Sauliaus Macaičio asmeninio archyvo