Tadas Blinda
Filmografija: Scenarijaus autorius – Rimantas Šavelis. Režisierius – Balys Bratkauskas. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkai: Antanas Šakalys, Jurgis Markauskas. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Kostiumų dailininkė – Honorata Razmienė. Garso operatorius – Romualdas Fedaravičius. Antrieji operatoriai: A.Klevėnas, A.Brusokas. Grimas: V.Grikėnienė, A.Aleknavičiūtė. Asistentai: M.Stareikienė, A.Meidus, V.Zavadskaitė, V.Pranckevičius.
Vaidina: Tadą Blindą – Vytautas Tomkus, Motiejų, jo brolį, – Algis Matulionis, Juozapą Blindą, vyriausiąjį brolį, -- Artiomas Inozemcevas, jų motiną -- Eugenija Šulgaitė, Čigoną – Balys Barauskas, Jeronimą Tučką – Juozas Jaruševičius, Bernardą Gruinių, dvarininką, – Alfas Radzevičius, Kristiną, jo dukrą, – Janina Matekonytė, Konstanciją, jos motiną, -- Danutė Juronytė, Edmundą, prievaizdą, -- Vytautas Kancleris, Mortą – Vaiva Mainelytė, tetą Mariją -- Olga Mažeikytė, dvarininkę Šniukštienę -- Vanda Lietuvaitytė, Kuliešių -- Stasys Radzevičius, jo žmoną -- Birutė Raubaitė, Jurgį -- Bronius Talačka, Anuprą -- Algirdas Sabalys, kleboną -- Algirdas Zalanskas, karininką -- Balys Bratkauskas, poną Krapinskį -- Henrikas Kurauskas, smuklininką – Rimgaudas Karvelis; Rolandas Butkevičius, Elena Bindokaitė, Valys Derkintis, Kazimieras Preikštas, Juozas Urmanavičius, Otonas Laniauskas, Jonas Čepaitis, Vaclovas Muraška, Algimantas Sadukas, Leonas Ciunis, Vytautas Dumšaitis, Vilius Petrauskas, Antanas Seikalis, Romualdas Gudas, Kęstutis Staneika, Ferdinandas Jakšys, Česlovas Judeikis, Romualdas Grincevičius, Balys Juškevičius, Gediminas Girdvainis, Tomas Vaisieta, K.Kepalas, V.Čėsnavičius ir kt.
Kostiuminė nuotykių juosta.
Turinys: Kiekviena filmo serija prasideda emblematiška užsklanda: ant aukštos žemaitiškos kalvos risčia užjoja raitelis, pastato žvengiantį arklį piestu.
Pirmoji dalis. Lietuvoje panaikinta baudžiava, bet dar gyvi 1863 metų sukilimo prisiminimai. Iš Peterburgo, kur nevaikščiojo į balius, o mokėsi ir sėmėsi pažangių idėjų, grįžta apie nostalgiją dūsaujanti panelė Kristina, vietinio dvarponio Gruiniaus duktė. Per pietus pas Gruinius ateina sodietis Kuliešius ir už monetą išduoda žmonių kurstytoją – tai dvaro vežėjas Tadas Blinda. Kaip tik mirė jo tėvas, tačiau tijūnas Edmundas neleidžia nė artimiausiojo palaidoti, o verčia Blindą pavėžinti ponus. Bet per tą kelionę karieta įstringa upėje, ratai nulekia („arkliai pasibaidė“). Į dvaro kiemą sukviestiems valstiečiams siūloma patiems plakti nusižengėlį Blindą. Kariškių šautuvų stumiami žmonės nenoromis pradeda egzekuciją. Atsipeikėjęs Blinda jau naktį pradeda kerštą, liepsnoja kai kurie dvaro statiniai, kybo žemyn galva pakabintas padlaižys Edmundas.
Antroji dalis prasideda dvarponių nerimu. Per naktinį sąmyšį buvo pagrobti Gruiniaus arkliai. Konstancija siūlo dukrai grįžti į užsienius, bet šioji reaguoja ironiškai: motinai, girdi, būtų ramiau su meilužiu Edmundu. Naktį apie rūmus slampinėja Blinda su jaunesniuoju broliu Motiejumi. Per antrą aukštą, per panelės miegamąjį, Tadas patenka į vidų ir bruka į maišą turtingą pono ginklų kolekciją. Kristina neišduoda Blindos Edmundui, išgirdusiam garsus. Miške verdamas sriubos katilas, ten – seni ir nauji Blindos bendražygiai Čigonas, Jeronimas, bėgęs nuo rekrūtų, norintis atkeršyti dvarininkei Šniukštienei, jo brolius atidavusiai į rekrūtus. Pastarasis priverstas duoti iškilmingą plėšikų priesaiką, kad neplėšiąs sau, kenksiąs turtuoliams, padėsiąs beturčiams. Tuo metu pasimeldusi, bet ir sočiai prišokdinusi dvariškius, senoji Šniukštienė rengiasi miegoti. Užpuola plėšikai, apgrobia namus, o dvariškiai dar rodo, kur kas padėta. Miške, tarp šimtamečių medžių, apžiūrint grobį, Čigonas prasitaria, esą už vieną niekelį galima ir karvę pirkti; Blinda tuoj sunčia Jurgį pas sodietę, kuriai nugaišusi karvė, -- taip pasireiškia stichinis gaujos humanizmas. Į Edmundo ir kariūnų rankas pateko jaunesnysis Blindos brolis Motiejus, beviltiškai įsižiūrėjęs panelę Kristiną. Vis gausėjanti plėšikų gauja išvaduoja jį, o tuo tarpu drąsi Kristina randa galimybę susitikti su jai neabejingu Blinda, painformuoti, kad į Gruinių dvarą renkasi visi apylinkės ponai. Blinda su vyrais aplanko susirinkimą, apiplėšia nesusitariančius dvarponius, o paskui revanšui duoda Gruiniui bizūną, kad išplaktų savuosius.
Trečioji dalis. Teta Marija, kadaise auginusi panelę Kristiną, o dabar tapusi tikra „svieto lygintojų“ ryšininke, praneša Blindai atvažiuojant gubernatoriaus atstovą. Siunčiamas Motiejus, pasiuntinį pagauna. Bet ir pačioje gaujoje atsirado žmogus, žaidžiąs dvigubą žaidimą, ir tetos Marijos, vežėčiomis grįžtančios iš miško, jau laukia kariūnai. Nieko nenujaučiantis Blinda tebepadeda paprastiems žmonėms, net jį įdavinėjusiam padegėliui Kuliešiui, pagaliau atsiliepia į tyliai jį persekiojusios paspūstžandės Mortelės jausmą. O Edmundo įbaugintas Kuliešius vis dėlto nutempia tiesiai į rankas ponui smuklėje prisilakusį Jeronimą, kuris lupamas numiršta. Sąžinės graužiamas Kuliešius ieško prieglobsčio bažnyčioje, bet ir čia jį pasiekia plėšikų rankos, o miške pakaria. Nelinksma ir plėšikų vadui. Dega dvarai, o jam įgrįso ugnis ir kraujas, nes „laikas lopšius kalti“. Į mišką atvykusi panelė Kristina papasakojo, kaip negyvai buvusi užplakta Marija, nori likti čia. Kai vyrai, ją palikdami, sėdasi ant žirgų, mergina nusprendžia grįžti į Peterburgą. Tadas aplanko seniai nematytus namus, motiną, stropų žemdirbį brolį Juozapą. Šiam patariant pasiduoti – gal pasigailės, Tadas Blinda atkerta: ne.
Ketvirtoji dalis. Šventiškais tautiniais rūbeliais į nuošalų medinį malūną meilės pasimatymui su Blinda bėga Mortelė. Čia pat malūną supa kariškiai, o Mortą su motina suima jau jų troboje. Nesunkiai nuginklavę primityvios daboklės sargybinius, Blindos vyrai atveža moteris į mišką, įkandin – ir pagrobtą šventiką, kad sutuoktų įsimylėjėlius. Tuo tarpu miršta ponas Gruinius. Miško gyventojai, praradę budrumą, geria, švenčia, vyksta šokiai ir žaidimai. Bet Edmundas, jausdamasis ponu, išsikviečia reguliariosios armijos būrį ir apsupa plėšikus. Įnirtinga kova. Čigonas veda Mortą ir jos motiną per pelkę, Tadas pribaigia Edmundą, bet didžioji Blindos vyrų dauguma žūva. Su vadu liko apgailėtini likučiai. Prasimanę arklių, jie joja į senos pilies griuvėsius, bet randa ten tik pakartą Čigoną. Vadinasi, ir Morta nelaisvėje. Neva tuščioje smuklėje Tadas atima daboklės raktą iš karininko, bet tuojau gauna kelis šūvius į pilvą. Motiejus permeta bedvasį Tado Blindos kūną per arklį ir nujoja į tą embleminę kalvą. O gal – į legendą.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1973.03.10 (S.Macaitis); Literatūra ir menas, 1973.03.24 (E.Aukštikalnis); Kalba Vilnius, 1973, №11, 3 p. (J.Baltušis); Kinas, 1973, № 5, 18-19 p. (L.Tapinas); Czerwony Sztandar, 1973.03.25 (S.Waliulis); Советская Литва, 1973.04.06 (А.Марцинкявичюс). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 77-78 p. (S.Valiulis).
Komentaras: Legenda apie taurųjį „razbaininką“, norėjusį, kad jį verčiau vadintų „svieto lygintoju“, -- Tadą Blindą – tapo pirmojo televizinio lietuvių serialo pagrindu. Keista, bet jis pastatytas pagal originalų prozaiko R.Šavelio debiutinį scenarijų: juk paprastai tokius kostiuminius nuotykių filmus kitose šalyse suka pagal gerai žinomą literatūrą. Tai tik įrodo, kad priekaištai lietuviškam kinui, tarsi nenorėjusiam dirbti su populiariais žanrais, ne visiškai teisingi – tai tarsi lietuviška sena tradicija, populiarių žanrų nepuoselėjo nė senoji literatūra.
Iš dalies juosta „Tadas Blinda“, nepaisant nė jos pastebimų trūkumų, Lietuvoje tapo kultinė kaip tik dėl žanrinio naujumo: pagaliau turime lietuviškus nuotykius! Žinoma, ji gražiai atitiko ir „statistinio“ žiūrovo, neieškančio meno plonybių, lūkesčius. Žemaitiškas motyvas visad malonus lietuvio širdžiai, o čia dar toks artimas, kiek anarchiškas nepaklusnumas bet kokiai valdžiai, kartais meistriškai, kartais paviršutiniškai perteikti laisvūnų stichijos vyliai: skarotos šimtametės eglės ir pušys, įstriži saulės spinduliai pro jų šakas, lydimi būtinai vyriškos melodingos dainos, raitosios eskapados, žūtbūtinės muštynės bei skanus girtuokliavimas – visas tas anturažas negalėjo neimponuoti, lygiai kaip tikslus V.Tomkaus parinkimas pagrindiniam vaidmeniui, tam tikros romantikos dozė.
Sutinkant, kad liaudiškas primityvas – o „Tadas Blinda“ toks ir yra – turi visas egzistavimo teises, B.Bratkausko eksperimentą galima pripažinti vykusiu. Juk ir liaudies dainose, ypač siužetinėse, pasitaiko to naivumo, pasikartojimų, neišsaugojama viena loginė linija, o to niekas neima į galvą ir vis tiek noriai jas dainuoja.
® Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
