Kriminalinė drama.
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Grigorijus Kanovičius, Saulius Šaltenis. Režisierius – Raimondas Vabalas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkas – Algimantas Švažas. Kostiumų dailininkė – Irena Norvaišienė (Vabalienė). Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatorius – Julijonas Batuneris. Antrasis režisierius – Algirdas Šemeškevičius. Antrasis operatorius – Jonas Marcinkevičius. Dailininkas dekoratorius – Algimantas Šiugžda. Grimas – M.Oržekauskaitė, V.Sapkaitė. Montažas – M.Murmulaitienė. Asistentai: J.Čechanauskaitė, D.Dičiūtė, A.Janukėnas, R.Liaudanskaitė (Grikevičienė).
Vaidina: Evaldą Švėgždą – Steponas Kosmauskas, Alę, jo dukterį, – Nijolė Lepeškaitė, Andrių Šukį, tardytoją, – Algis Matulionis, Moniką, viešbučio administratorę, – Dana Rutkutė, Stankevičių – Henrikas Kurauskas, Vilį Kamaitį – Kazimieras Vitkus, milicijos kapitoną – Mamertas Karklelis, kirpėją – Alfonsas Dobkevičius, Grigą, ekspertą, -- Algirdas Šemeškevičius, geležinkelietį -- Leonas Zmirskas, gydytoją -- Rimgaudas Karvelis; Romualdas Čaikauskas, Algirdas Kubilius, Vanda Marčinskaitė, Rimas Morkūnas, Leonas Stanevičius, Morta Ulčinaitė, Remigijus Vilkaitis ir kt.
|
Turinys: Į mažytį Klaipėdos krašto miestelį iš Vilniaus atvyksta jaunas tardytojas Andrius tirti banalios bylos dėl 8 tonų mėsos, pavogtos iš vietinio kombinato. Remontuojamame viešbutuke vietų nėra, bet administratorė Monika parekomenduoja jam apsigyventi pas vietinį Evaldą Švėgždą, gyvenantį drauge su dukra, jauna našle Ale. Andrius pajunta, kad kažkokie nesuvokiami seni ryšiai sieja Evaldą, kombinato buhalterį Stankevičių, atsėdėjusį už vagystę vienišių Vilį Kamaitį bei netrukus po karo po traukiniu puolusį Monikos vyrą Gunarą Berzinį. Tyrimų kryptis kažko nepatenkina (įbaugina?), ir vieną vakarą Andrius su savo motociklu vos nežūva po sunkvežimio ratais. Pamažu iškyla sena istorija apie pokario vagystes, vykdytas draugų; apie jas nežinojo tik Gunaras, tad atėjo metas jo atsikratyti. Evaldo veikiamas Stankevičius, šiandien linkęs prisipažinti dėl senos istorijos, žūna nuo Vilio rankos, o senį Evaldą po traukinio ratais patį pastūmėja sąžinė. Andrius atsisveikina su pagyvenusia Monika ir jaunąja Ale (juodu siejo abipusė simpatija), jausdamas nevalingą kaltę, kad sudrumstė nusistovėjusį gyvenimą bei atnešė naujų skausmų.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1973.09.15; Literatūra ir menas, 1973.09.22 (S.Macaitis); Savaitės ekranas, 1973.09.10; Vakarinės naujienos, 1973.09.22; Kinas, 1973, №4, 4-5 p. (S.Valiulis); Czerwony sztandar, 1973.09.14 (S.Waliulis); Советская Литва, 1973.09.13; Советский экран (Москва), 1973, №1, 8-9 р.; 1974, №1, 8 р. (Л.Аннинский). Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980,127-130 р.; Л.Закржевская. Раймондас Вабалас (Ленинград), 1975, 119-131 р.
Komentaras: R.Vabalas sukūrė labai neįprastą filmą, kurio žanriniame apibūdinime žodis „psichologinis“ yra aiškiai svarbesnis už žodį „detektyvas“. Apskritai „Ties riba“ nėra klasikinis detektyvas, nors tokiu ir vadintas. Čia -- vos kelios išoriškai mįslingos, efektingos, kaip ir dera detektyvui, scenos: naktinis Andriaus motociklo persekiojimas, Gunaro ekshumacijos scena, tirštėjanti pabaigos atmosfera, kai apie Evaldo namus kažkas – greičiausiai su blogais ketinimais – vaikštinėja. Visos pagrindinės mįslės – žmonėse, meluojančiuose, bet dažniausiai slogiai tylinčiuose. Nedoro gyvenimo gijos driekiasi į praeitį, kuri anksčiau ar vėliau save primins. Filme kruopščiai atkuriama specifinė Klaipėdos krašto specifika, kartais net kiek egzotiška (varnų gaudymas maistui, pavasarinis karstų bei įkapių vėdinimas), puikiai sustyguotas aktorių ansamblis, nors kūrinio ritmas momentais kiek prisnūsta, kaip ir pats tas rodomas miestelis.
Panašu, kad vienas filmo pavadinimo variantų – „Tylus nuodėmingas gyvenimas“ – tiksliau pritapo prie šios netradicinės kriminalinės dramos.
© Saulius Macaitis
|
 |
|
