Vytautas Žalakevičius apie Antoną Čechovą:

Pasaulinėje literatūroje yra nemaža konflikto modelių. Tačiau man sunku tarp rašytojų ir dramaturgų surasti autorių, konstruojantį konfliktą geriau už Čechovą.

Nelaimingų žmonių sambūris.

Mūsų amžiaus pradžios filosofai ne tik buvo skaitę, bet ir gerai išstudijavę Čechovą. Jie dažnai jį cituoja. Čechovo personažas niekada nesuvokia, kas yra jo aplinka. Žmogus mano, kad reikalai prastai klostosi todėl, kas jis ankstėliau padarė klaidą. O šiandien jis jau žino savo klaidą ir elgsis kitaip. Ir vėl apsirinka. Žmogus sutrinka ir pradeda manyti, kad žemė pilna neteisybės, nesuprasdamas, kad jis nesiorientuoja aplinkoje. Orientacijos praradimas, pasak Ericho Frommo, sudaro Čechovo dramaturgijos esmę. Pardavė sodą, išvažiuos, ir viskas bus gerai? „Reikia ką nors keisti“, - sako koks penkiasdešimt personažų įvairiose Čechovo pjesėse ir apysakose, net šunelis Ryžikas šitai teigia. Šuneliui antrina generolas iš „Nepažįstamo žmogaus pasakojimo“ etc. Čechovo personažai iškeičia vieną apsirikimą į kitą.

Žmogaus apsirikimai ir inspiruoja tikruosius mūsų gyvenimo konfliktus.

Čechovo meno filosofija: Dievui ne prie širdies nė vienas galimas sprendimas.

O teisybė gimsta per dialogą. Tai irgi dramaturgijos ABC.

Čechovas buvo įsitikinęs, kad rašytojas neturi stengtis išspręsti problemų. Jo galimybių riba ir pašaukimas – tiksliai suformuluoti konkretų klausimą. Vieno žmogaus suklydimai nepanašūs į kito klaidas. Laiške Maksimui Gorkiui jis rašė:... tik Dieve gink netipizuokite tamstele. Kiekvienas atskiras atvejis yra konkreti realybė.“

(...) Mane žavi Čechovo mokėjimas sumaišyti tikrus ir netikrus, reikšmingus ir nereikšmingus dalykus, akivaizdžią tiesą ir akivaizdų apsirikimą.(...)  

Cituojama pagal knygą „Aš nežinau...“ (1997).