Turinys: Seno Vilniaus pastato skliautuotame pusrūsyje įsikūrė Mokslų Akademijos Fizikos instituto sektorius. Jame susibūrė draugiška dar jaunyvų žmonių kompanija: gabaus mokslininko reputaciją turįs Špokas, ekscentriškas Janulis, tarp mokslo ir sporto tebesvyruojanti buvusi olimpinė krepšinio čempionė Birutė, kiti. Jiems vadovauja Mokslų Akademijos valdžia, šiai – analogiški aukštesnio rango valdininkai iš Leningrado, Kijevo. Pastariesiems, išklausiusiems naują Špoko idėją, kyla mintis padalyti Vilniaus mokslinio tyrimo institutą į du savarankiškus. Atsirastų daugiau vakansijų, galbūt ir valiutos, modernesnės aparatūros. Špokas svaido idėjas, važinėja po kituose Sąjungos miestuose vykstančius mokslo simpoziumus, nesėkmingai mergina Birutę, po to tampančią karjeristo Budrio meiluže, nesėkmingai atstatinėja santykius su prieš du metus palikta „bičiule“. Nors dėl dar neegzistuojančio insituto verda aistros, kijevietis Šerebenka, įvertinęs Špoko atradimus kaip naują metodą, kviečia jį dirbti į Kijevą. Juolab kad ir naujo instituto nebebus. Ar Špokas, susiviliojęs žadamomis šiltnamio sąlygomis, o Vilniaus valdžios akyse susikompromitavęs kandžiu straipsniu „Kaip gaminami mokslininkai“, išvyks ar pasiliks tėvynėje? Paskutinė frazė, skambanti pusrūsio draugų lūpose, -- „Arsim!“ – taip nieko konkretesnio ir neatsako.  

Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1981.08.08 (Atviras Z.Grigoraičio laiškas režisieriui R.Vabalui); 1981.09.05 (Atsiliepimas į laišką); Savaitės ekranas, 1981.07.20 (R.Oginskaitė); Kinas, 1981, №7, 4-6 p. (L.Vildžiūnas); Švyturys, 1981, №16, 29 p. (T.Bancevičiūtė); Советский экран (Москва), 1981, №16, 14-15 р. (Režisieriaus pastabos). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 32-33 p. (G.Arlickaitė).

Komentaras: Iš principo „Rungtynės nuo 9 iki 9“ turbūt turėjo pratęsti – tik kitoje visuomeninėje sferoje – to paties R.Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ skambėjusią liūdną pranašystę: niekas nepasikeis. Iš tiesų, naujo instituto idėja, bandžiusi šiaip taip palaikyti juostos dramatiškumą, galiausiai išsiklaido ore, herojai lieka pradiniame išeities taške. Gaila, meninė motyvacija, skirtingai nuo „Birželio...“, šį kartą daug silpnesnė. Kaip matyti jau iš filmografijos, režisierius kūrinio fone nufilmavo gausybę tuo metu respublikoje žinomų žmonių. Tačiau ši aplinkybė savaime visai negarantavo ir pagrindinių herojų egzistavimo autentiškumo; maža to, pesudodokumentinis fonas kaip tik paryškina tų herojų literatūrišką, neretai suromantintą kilmę. Lieka pavieniai privalumai. Pirmąkart kine skeptiškai parodoma sovietinė nomenklatūra, noriai besivadinanti elitu (Budrių klanas), Lietuvoje dažniausiai sėkmingai užsikonservavusi iki mūsų dienų. Pasakyta karčios tiesos apie varganą lietuvių mokslo būklę, jo terpėje klestinčias intrigas, jo priklausomybę nuo centro. Deja, pavadinimas, turėjęs apeliuoti į mokslininkų gyvenimo įtampą it sporte, ir liko gerų ketinimų sferoje, nes kūrinys liūliuoja visai be įtampos, vangiai. O realiosios problemos konstatuojamos, bet tik jau ne analizuojamos.

© Saulius Macaitis