Drama.
Apdovanojimai, festivaliai: XV tarptautinio Karlovy Varų festivalio (1966) prizas už geriausią vyro vaidmenį D.Banioniui. Sąjunginiame Kijevo festivalyje (1966) – pirmoji premija; pirmosios premijos V.Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir D.Banioniui už geriausią vyro vaidmenį. VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje (1966) – pagrindinis prizas „Didysis gintaras“; TSRS Kinematografininkų sąjungos garbės diplomas V.Žalakevičiui už geriausią scenarijų. Lenino komjaunimo premija V.Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir režisūrą (1966). TSRS Valstybinės premijos už 1967 metus – scenarijaus autoriui ir režisieriui V.Žalakevičiui, operatoriui J.Griciui, aktoriams D.Banioniui ir B.Ojai.
Turinys: Ketverių stotingų kaimo brolių Lokių tėvas, tuojau po karo apsiėmęs būti kaimo tarybos pirmininku, naktį užsibuvo darbe, ir jį nušovė. Lietuvos kaimas kraujuoja. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta paskiria į vakuojančią vietą kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas“ (o tai tolygu pergudrauti) ir patriotams, ir raudoniesiems. Vyriausias Lokys -- Bronius kviečia valstiečius į žūtbūtinį mūšį, tačiau didelio entuziazmo nesusilaukia (Marcinkus: „Nusišikt man ant jūsų šautuvų. (...) Kiekvienam maloniau žiūrėti arkliui į uodegą negu angelams į veidus“). Vis dėlto išankstinis grupuočių susirėmimas, tarsi kokia repeticija, įvyksta malūne. Tai nieko neišsprendžia iš esmės. Vaitkaus, išdavusio partizanų planus, žūtis vieną ankstyvą rytą tampa tarsi signalu. Paaiškėja, kad partizanų vadas, vadinamas „Aitvaru“, – iš tiesų kaime pravardžiuojamas „šventu Juozapu“ žmogus, buvęs laisvos Lietuvos karininkas, romantikas (apie save-„Aitvarą“: „Gal nori, kad žmonės apie jį dainas sudėtų“). Per pagrindinį susišaudymą laimi kairieji, tačiau baigiamajame kadre pasirodančio senovinio medinio Rūpintojėlio povyzoje ir žvilgsnyje – tik sopulys.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1966.01.05; Komjaunimo tiesa, 1966.01.11; Literatūra ir menas, 1966.01.08; Ekrano naujienos, 1965, Nr.48, 1966, Nr.2; Советская Литва, 1966. 01.18; Советское кино (Maskva), 1966.05.21 (Л.Аннинский); Литературная газета (M), 1966.01.18; Известия (М), 1966.09.22; Искусство кино (М), 1966, №3, 20-30 р. (И.Соловьева), 1967, №9, 76-77 р., 1968, №1, 1-4 р., 1971, №2, 19-29 р., 1972, №1, 101-113; Советский экран (М), 1967, №10, 1 р.; Советский Союз, 1966, №8, 44-46 р.; Культура и жизнь (М), 1966, №2, 31-33 р.; Filmspiegel (Berlin), 1966, Nr.22, 3-7 p., 1966. Nr.24, 17p.; Kino (Praha), 1966, Nr.24, 4-5 p.; Film (Warszawa), 1966, Nr.5, 12-13p., 1966. Nr.45, 5, 16 p. (J.Peltz); Ekran (W), 1966, Nr.17, 7, 16 p., 1966, Nr.48, 13-15 p.; Trybuna ludu (W), 1966.11.06.; Žycie literackie (Krakow), 1966.11.20; Kиноизкуство (София), 1966, №12, 68-74 р. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 61-65 p.; G.Arlickaitė. Vytautas Žalakevičius, V., 1980; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 243-248 p.; V.Žalakevičius. Aš nežinau... (Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-mečiui knygą sudarė R.Paukštytė) V., 1996, 312 p.; Д.Писаревский. 100 фильмов советского кино, Москва, 1967, 300-301 р.; Вопросы киноискусства, вып.11, М., 1968, 40-42 р. (Ч.Айтматов); И.Вайсфельд. Завтра и сегодня, М., 1968, 27-40 р.; С.Фрейлих. Чувство экрана, М., 1972, 49-51 р.; Н.Лордкипанидзе. Донатас Банионис, М., 1972, 117-136 р.; Е.Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 79-83 р.; И.Шостак. Регимантас Адомайтис, М., 1986, 41-47 р.
Komentaras: Dėl vieno pačių talentingiausių, meistriškos dinamiškos formos, sumaniai auginančio įtampą, nepaprasto kinematografinio nuoseklumo lietuvių filmo virė ir tebeverda aršūs ideologiniai ginčai. Žinoma, V.Žalakevičius anais laikais negalėjo konstatuoti svetimos okupacinės komunistų jėgos griaunamojo vaidmens, atlikto Lietuvoje (atmestas ir filmo pavadinimas „Teroras“). Net kompartijos sekretorius, iš miesto užklydęs zombis, -- lietuvis. Ar geriau, jeigu tokio filmo iš viso nebūtų buvę, ar autorių talentas tik sustiprina juostos ydingumą (panašūs klausimai per kino istoriją kilo ne kartą – ir dėl S.Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“, ir dėl fiurerio mėgtos L.Riefenstahl dokumentikos)? Ar ekrane paneigta Maskvos legenda, jog visa Lietuva katutėmis sutikusi sovietų valdžią, maštabiško pasipriešinimo parodymas, įkomponuotas į archetipinių lietuvių liaudies kančios simbolių ratą, vis dėlto nebuvo reikšmingesni faktoriai? Kiekvienas žiūrovas tegali sau asmeniškai atsakyti į šį pagrindinį vertinimo klausimą.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
