Turinys: Uostamiestyje gyvenantis 18-metis abiturientas Arūnas išgyvena krizę. Mokykloje klesti nepakenčiama rutina, jau anksčiau dėl niekų išmestas jo draugas Benas siūlo eiti dirbti. Šeimoje – nuobodulį keliantys tėvo prisiminimai apie antifašistinį partizanų būrį, netikėtas motinos noras, prisiminus apleistą dailininkės profesiją, išeiti iš namų, pasiėmus mažąjį Sauliuką. Dar labiau Arūną sukrečia faktas, kad atjaunėjusi motina gyvena su kitu vyriškiu, jau spėtu broliuko pamilti, vadinančio jį „dėde Povilu“. Tėvas atsiduria ligoninėje – dėl stubure sujudintos granatos skeveldros, apie kurią niekada nepasakodavo. Aplinkui – netikrų draugų išdavystės, paties Arūno baimė padėti Benui, drąsiai puolusiam į pagalbą ciniškų gelbėtojų girdomai mergaitei. Gal visos šios mažytės dramos, išaugančios sąmonėje iki neįveikiamų, atrodys kiek kitaip, kai atsiras šviesiaplaukė Rasa, finale uždedanti ranką ant pajūryje raudančio Arūno peties.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1972.03.22 (R.Gudaitis); Komjaunimo tiesa, 1972.03.03.26; Literatūra ir menas, 1972.03.25 (E.Aukštikalnis); Tarybinis mokytojas, 1972.03.22; Ekrano naujienos, 1972, № 8, 1-5 p. (S.Macaitis), Советская культура, 1972.02.26. Žiūr. knygoje: М.Мальцене. Кино Советской Литвы, Ленинград, 1980, 193-197 р.

Komentaras: Anuomet buvo ginčijamasi, kuris iš panašios tematikos Algirdo Aramino filmų – „Kai aš mažas buvau“ ar šis – yra brandesnis, nors tai turbūt neturi lemiančios svarbos. Abu jie labai nuoširdūs, tiksliai psichologiškai apčiuopiantys paprastai skausmingą paauglio atsisveikinimą su vaikyste, abu apgaubia personažų dramas kuklios, tik Araminui būdingos poezijos bei ironijos štrichais. „Maža išpažintis“ gal kiek kameriškesnė. Vien jos pavadinimas rodo, kad autoriai buvo susipažinę su pasaulio kine vykstančiais procesais, nes tuomet visur populiarus buvo vadinamasis „išpažintinis kinas“. Arūnas – konfliktiškas, „dygus“ ir ganėtinai vienišas vaikinas, lygiai kaip ir kryptingesnis V.Kernagio Benas su gitara – premjeros laikais tapo labai artimi jaunųjų Lietuvos žiūrovų auditorijai. Nepaisant gana standartinio, glaistančio konfliktus finalo, herojus priėmė savais – maždaug kaip, situacijai pasikeitus, Igno Miškinio juostos „Lengvai ir saldžiai“ (2004) pasimetusius jaunus personažus.