Turinys: Vienoje Vilniaus mokykloje vyksta metalo laužo rinkimo vajus. Ši siekiamybė, tie patys personažai, veiksmo vieta sieja visas tris „Linksmų istorijų“ noveles – pokštus, anekdotus.

 

I novelėje „Nenuorama“ pensininkas profesorius nenužiūrėjo savo anūkės Daivos, pavestos jam saugoti: bandymas su šviečiančia substancija senukui pasirodė įdomesnis. Tuo tarpu dar nesimokanti Daiva piešia spalvotomis kreidutėmis ant šaligatvio ir pastebi įspūdingą metalo laužo krūvą, visą pažymėtą raudonais kryžiukais. Ji parodo „lobį“ kažkokiems vaikams, ir tie dalį išsigabena, nepaisant to, kad savo triūsą buvo pasižymėję visai kiti mažieji kampanijos dalyviai. Kai skirtingų būrių pionieriai pasirodo likusio metalo gabenti, aišku, kyla peštynės.

 

II novelė „Melagėlis“ – charakterio eskizas. Pasinaudodamas mokykloje vykstančiu šurmuliu dėl metalo laužo, mažasis sukčius Gintas meluoja ir mokytojai, ir tėvams, pats ketindamas ne dirbti, o verčiau pasiausti su draugais.

 

III novelėje „Telefonas“ neplanuota komedija su metalu, laimė, užbaigiama. „Darbinį auklėjimą“ keičia tokios pat užsitęsusios, neapsieinančios be orkestrų, iškilmės. Daugiausiai metalo surinkę Mikas ir Simas gauna po dovaną – raudoną telefoną. Tačiau Miko prigimtinis smalsumas („Kaip tai padaryta?“) paverčia dovanėlę tik tuo pačiu niekam nereikalingu šlamštu. Antrosios novelės melagėlis Gintas, nutaręs irgi tapti įžymiu „antrinių žaliavų“ rinkėju, gundo smalsius lengvatikius, kad jie dar nežiną, kaip veikia patefonai, šaldytuvai, televizoriai, skalbimo mašinos. „Jūs dar nežinote, kaip padarytas garvežys“, -- sako draugams sumanus, bet suįžūlėjęs Gintas.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1974.08.10; Literatūra ir menas, 1974.07.06 (E.Aukštikalnis); Kinas, 1974, №4, 23-24 p. (N.Jonušaitė).

 

Komentaras: Tai pirmasis lietuvių filmas, kurtas Centrinės televizijos, iš dalies suaktyvinusios nacionalinę kino gamybą, bet ir lėmusios daug istorinių kuriozų, užsakymu. Kaip visuomet, dideliu humoru, komedijinio ritmo jausmu lietuvių kinematografininkai nepasižymi, o čia jiems dar reikia kovoti prieš scenarijų sukurpusio rusų rašytojo N.Nosovo nuogą didaktiškumą, liaupsinamas vaikų „darbinio auklėjimo“ nesąmones. Iš dalies filmą gyvina Arūno Žebriūno filmuose jau besifilmavę A.Pravilonis, D.Daujotytė, taip pat ir debiutanto S.Michailovo betarpiškumas. Profesionaliausioje Gyčio Lukšo novelėje „Telefonas“ pro pirmosiose gana anemiškai fiksuotą džiugią socialistinę buitį prasikiša ir ekscentrika (vaikų orkestro ir jo dirigento scenos), ir net absurdas. Kadangi šis gabiai sukurtas fragmentas užbaigia filmą, susidaro ne visai tikslus įspūdis, kad ir visos „Linksmos istorijos“ – nuotaikingos bei smagios. 

 

© Saulius Macaitis