Filmo herojus - savamokslis skulptorius Juozas Adomaitis, kurį taip pat galima priskirti prie „tipiškų“ režisieriaus pamėgtų keistuolių. Senas, nelabai tvirtas žmogus užsispyręs ieško laukuose įspūdingų formų akmenų, juos tempia namo, ilgai ir susikaupęs skaptuoja keistas skulptūras. Kartais Kornelijaus Matuzevičiaus pasirinkti rakursai herojui suteikia monumentalumo, kartais  - ironijos, kaip kad tas, filmo pabaigoje, kai Adomaitis kala apžergęs didžiulį akmenį. Filme gausu simboliškų stambių planų: daug darbų gyvenime padariusios rankos ir grubus, gruoblėtas akmens paviršius; rankos, glostančios akmenį; tiesiai į kamerą žiūrinčios seno žmogaus akys; vešlūs jo ūsai; galandami įrankiai... Žinoma, parodyti ir skulptoriaus kūriniai, tačiau ne jie yra svarbūs ir pačiam herojui, ir filmo režisieriui. Svarbiau yra kas kita – susikaupimas, vienatvė, bandymas sudėti į akmenį skaudžias mintis, tai, ko nebepasakysi mirusiam sūnui ar gausiai į tėvų namus susirinkusiems vaikams ir vaikaičiams. Triukšmingas filmo herojaus jubiliejus, skambant pompastiškiems palinkėjimams, eilėms ir karaliaujant šventiniam šurmuliui, o namų kiemą užpildžius vaikų automobiliams, dar labiau paryškina pagrindinę filmo temą – žmogaus, kūrėjo vienatvę mirties akivaizdoje.

Kita filme nuskambanti tema – taip pat iš tų, kurių Šablevičius prisiliečia beveik visuose savo filmuose. Tai vertybių tema. Režisierius poetizuoja iš pirmo žvilgsnio gal net beprasmišką savo herojaus pasiryžimą, sunkų darbą. Viena vertus, skulptorius tarsi įkūnija archajines lietuviškas vertybes – darbštumą, prisirišimą prie žemės, susiliejimą au gamta. Kita vertus, Šablevičius kuria ir savotišką etiudą apie nacionalinį charakterį. Herojaus žmona tarsteli: „Mes jau nebelaukiame nieko“ ir supranti, kad  ta būseną pagimdė ne tik amžius, bet ir herojų daliai tekę išbandymai. Sūnaus mirtis paskatino Adomaitį imtis kalto. Bandymas kūryboje atrasti atramos tašką  taip pat savaip simboliškas. Filmo herojus tarsi sutapatinamas su pilka gamta, kasdieniais darbais. Jis – velkantis akmenį ar kalantis savo skulptūros yra ne tik peizažo dalis, bet ir išsaugo senovinį požiūrį į žemę, darbą, buvimą žmogumi. Jo vertybės paprastos, bet kartu – amžinos. Filmo herojus atvirai prisipažįsta tiesiai į kamerą: „Kam man tie pinigai. Ateis laikas – ir eik namo“. Taip filme atsiranda dar viena, iki tol Šablevičiaus kine negirdėta, bet vėlesniuose labiau išplėtota mirties namų, kelionės į juos tema. Ji pateikiama be melagingo patoso, nesistengiant sureikšminti nei filmo herojaus, nei paties filmo. Tai – tik pasakojimas apie seną į amžiną kelionę susirengųsį žmogų.

© Živilė Pipinytė