Festivaliai, apdovanojimai: 1990 m. Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautinio kino festivalio pagrindinis prizas „Aukso žuvėdra“.

Turinys: Šiuolaikinio Vilniaus senamiestyje gyvena Jonas, audringos dramatiškos vaizduotės berniukas. Gyvena su senele, ilgisi motinos, bet ji vis kažkaip išslysta ir iš namų, ir iš vaiko regos lauko. Tėvo neturi ir neturėjo (senelė švelniai ironizuoja: „Tu iš šventosios dvasios“). Mieste vyksta nesuvokiamos permainos, apstu žmonių minių su žvakelėmis, nešami karstai – gal užuomina į Nepriklausomybės atgavimo dramatizmą? Jonukas siurbia į save aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, matydamas ir kai kuriuos žmones keliais veidais. Jį traukia praeitis, sustingęs, bet reikalingas įsiūbuoti varpas, kankina visai nevaikiškos egzistencinės problemos. Ar kelionė prie jūros reikš išsivadavimą, ar balta figūra, ateinanti per kopas – motina, susivienijimas su ja? Filmas neatsako.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1990, №5, 4-6 p. (V.Jauniškis; aktoriaus P.Budrio interviu). Žiūr. knygoje: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 47-48, 51 p. (S.Macaitis).

Komentaras: Nors pagrindinis filmo herojus – vaikas, filmas „Aš esu“ kategoriškai išsiskiria iš pakankamai gausių lietuvių filmų apie vaikų pasaulį. Pagal nuotykinę ir dar ateistinių niuansų apysakaitę juostos autoriai, tarsi paties besikeičiančio laiko genami, suimprovizavo visai kitą kūrinį, imponuojantį savo subtilumu, prasmingomis mįslėmis bei neišsisakymu iki galo. Jo adresatas pirmiausia tapo suaugęs žmogus. „Aš esu“ – gal ne vien ankstyvas Jonuko, bet visos lietuvių tautos įsisąmoninimas, o nerimas, lydintis kone kiekvieną filmo kadrą, reiškia ir skausmingą dvejonę dėl ateities.
Ekrane regi dar vieną visavertį, gal net autorių patį mylimiausią personažą. Tai gyvybe trykštantis Vilniaus senamiestis. Net jeigu, laikui bėgant, pagrindinė „Aš esu“ problematika bus išanalizuota ir giliau, filmas visuomet išliks lietuvių kino aktyve kaip aistringas meninis šios egzistavimo zonos dokumentas. Tai dar ne turčių, o normalių piliečių terpė, neišniekinta reklamos, beskonių fantazijų, ta vieta, kurioje žmonės gimsta, kad suvoktų ir juos kada nors paliesiant mirtį, kaip suvokė Jonukas, kur keistoje dinamikoje greta tebepulsuoja dabartis ir istorija, kurios unikalumo dar nesugriovė turistinis glaistas, kuri mums tokia – viena.

© Saulius Macaitis