Jonas Vaitkus arba Meilė geometrijai

Kai buityje norima pabrėžti kokio nors įvykio ar reiškinio visišką absurdiškumą, dažnai sakoma: kaip kine. Iš tiesų, per beveik šimtą metų kinas, ko gero, nusipelnė, kad taptų štai tokiu abejotinu kriterijum, — ir masine savo produkcija, ir realų pagrindą neretai turinčiomis legendomis apie kinematografininkų darbą, ir kino funkcionavimo visuomenėje kazusais. Argi ne absurdas, kad mažytės kinematografijos, vargais negalais suremiančios kelis filmus per metus, naujas kūrinys turi laukti premjeros... dvejus ilgus metus — ne dėl kokių cenzūrinių, politinių ar estetinių priekabių, o todėl, kad to kūrinio, kaip aiškina distribucijos tinklo „žinovai", tiesiog niekam nereikia. Kaip kine...

Būtent taip atsitiko sąlygiškai naujausiam Jono Vaitkaus filmui „Strazdas — žalias paukštis". Tik dabar pasirodęs, jis atrodo svarbus menininko kūrybinei raidai, nors tą reikia konstatuoti ir atgaline data. Įdomūs ir keliai, vedę į šį polemišką kino kūrinį, — visiems priimtinas Vaitkus nei nori būti, nei turbūt gali.

Iš pradžių, kaip prisimename, buvo Sigito Gedos poema „Strazdas". Po to — Broniaus Kutavičiaus oratorija. Vėliau — Kauno dramos teatro spektaklis „Strazdas — žalias paukštis", J. Vaitkaus režisuotas. Na, ir pagaliau filmas, sulydęs pirmtakus jau kino priemonėmis; nors ryšiai su spektakliu ir nėra visai nutrūkę, naujasis kūrinys anaiptol nėra tik spektaklio įamžinimas palikuonims arba — dar prasčiau — konservacija. J. Vaitkus — labai produktyvus menininkas (vien pastaruoju metu tarytum iš gausybės rago pabiro įo spektakliai „Dievo avinėlis", „Markizė de Sad", „Nabukas"), dosnus, kaip talentui ir dera. Ne, jis nesišvaisto sumanymais, ką nutaręs, įgyvendina, tačiau sunku jį įsivaizduoti kaip kūrėją, visą gyvenimą varijuojantį vienintelę savo sėkmę. Vien fiksuoti spektaklį Vaitkui turbūt būtų paprasčiausiai neįdomu, reikalui esant, jis tokią užduotį pavestų kokiam savo gizeliui.

Spektaklis „Strazdas — žalias paukštis" išvydo šviesą 1985-aisiais. Strazdo-Drazdausko istorija tapo čia lietuvių liaudies kūrybinių jėgų, nenuolankumo, nesunaikinamų vilčių paliudijimu. Gal tik lietuviui iš esmės suprantama spektaklio tiršta metaforika buvo it slaptas ženklas auditorijai, gyvenusiai permainų nuojauta ir radusiai „Strazde..." tos nuojautos patvirtinimą.

Kategoriškai (ir nebe pirmą kartą) ignoruodamas fotografinės kino prigimties lemiamą konkretumą, Jonas Vaitkus kuria kinematografinį „Strazdą...", abstrahuodamas, plėsdamas nacionalinio sakralinio reginio ribas ir suteikdamas jam bendražmogišką skambesį. Spektaklis susiliejo su konkrečia epocha ir visuomene, filmas turėtų būti „visiems laikams", kiekvienai, gal niekad negirdėjusiai ir negirdėsiančiai apie valstiečių poetą Strazdą auditorijai. S. Gedos poemoje bei spektaklyje juntamas, tačiau nedominuojantis universalumas ekrane iškyla į pirmąją vietą. Filmas byloja apie individo ir dogmos tragišką priešpriešą. Čia jo jėga, bet čia ir jo polemiškumo ar net silpnumo šaknys.

J. Vaitkus nepakartojo Frančesko Rozio klaidos, kai šis, ekranizuodamas „Karmen", panardino sąlyginį operos veiksmą į dokumentiškai traktuotą natūrinę aplinką. Kino „Strazde..." nėra nė vieno gamtos kadro, bet filmavimo paviljonas, kuriame viskas vyksta, vis dėlto teikia platesnes galimybes nei scenos dėžutė, įgalina vieną filmo skirsnį pavadinti „Erdvių atsidarymu", ir tos erdvės ne tik herojų evoliucijos atžvilgiu, bet ir išoriškai ekrane egzistuoja. Sodri juoda spalva, slepianti tikruosius paviljono gabaritus, užtušuojanti ribas, leidžia numanyti tikrai bekraštę erdvę — tokią, kuri atsivėrė M. Bulgakovo nustebusiai Margaritai, patekus į elementarų butą, velnio palydos transformuotą į salę.

Vaizdas, muzika (diktuojanti, beje, ir montažo ritmą), aktorių judesys — tai pagrindiniai J. Vaitkaus „velniški juokeliai", iš kurių jis kuria į nieką nepanašią kino-teatro terpę. Komponentų samplaika griežtai (pernelyg griežtai?) apgalvota, eklektikos čia nerasi nė kvapo, bet iliustratyvumo — taip pat ne. Skirtingi menai ekrano stačiakampyje siejasi daugiausia kontrapunktiškai, paklusdami valdingai - kartais net maniakiškai — simetrijos logikai.

Gal ir klystu, bet man pasirodė, kad žodis filme bene labiausiai nuvertintas. Nors jis iškyla įvairiausiomis formomis — R. Sabulio ir S. Jonynaitės dainuojamais tekstais, už kadro skambančiu Strazdo žodiniu pasiaiškinimu bažnyčios teisme, finaliniu „kalbėjimu", kai svarbus ne konkretus tekstas, o pati kalbos terpė, — dažniausiai žodį nustelbia rafinuotas plastinis vaizdas, kuris, su muzika susiliejęs, net agresyviai veikia sąmonę.

Filmo plastikos kūrėjai — dailininkė Dalia Mataitienė ir operatorius Donatas Pečiūra — dirba klusniai sutardami su režisieriumi, kuris čia, beje, dar ir choreografas (ir tai gana esminga). Žmogus taikomas prie dekoracijos, kostiumo, o scenografijos elementai paklūsta jam. Kinas išreiškia save analogų kituose menuose neturinčiu montažu, bet ne tik juo, o ir rakursu, taip ryškiai paneigiančiu teatrui būdingą vienintelį, bilieto ir vietos nulemtą žiūrėjimo tašką. Čia sklandoma padebesiais, kad būtų aprėpta „gyvųjų raštų" choreografija, panaudojamos net tokios, regis, senamadiškos, bet šio filmo dvasią atitinkančios priemonės kaip soliarizacija (šitaip išvengta natūralizmo, filmuojant trypsinčias kreivas būrų kojas) ar dviguba ekspozicija (Moters ir medinės Dievo motinos kančios susiliejimas į viena). Net vaizdą deformuojanti, suplojanti anamorfinė technika pasirodė čia vietoje — suplotos ir ištemptos figūros labai artimos lietuvių liaudies meno tradicijai.

Ta nacionalinė tradicija, buvusi labai ryški spektaklyje, ekrane irgi dar išlaiko kai kuriuos bruožus — tarkim, bendrą minorą, „sopulingumą", — bet neretai užleidžia vietą sąlyginio pasaulio universalumui. Tokia universali yra aplinka, kaukėti žmonės, „apskritai tamsybininkai" didžiulėmis šlakuotomis fizionomijomis, nekonkretizuojama, ar jie reakcingi dvasininkai ar agresyvūs kitataučiai, — tiesiog svetimi, tiesiog blogio sėklos. Tokia pagrindinė Vyro Paukščio (akt. P. Budrys) ir Moters (akt. V. Kelmelytė) pora rutuliuojanti neteisėto jausmo ir globalinės gėlos temą. Aktoriai čia sąmoningai statiški, jų pozos ir gestai (pavyzdžiui, sąlygiškai erotinėse scenose, kur Moteris priima į save kuklų falinį medinio paukščio siluetą) primena daugiau klasikinį japonų teatrą, jų gyvi veidai, dar nė sielvarto kaukių neuždėjus, specialiai nieko neišreiškia ir iš esmės yra tos pačios kaukės, ženklai. Ne, nesišaukiu „psichologinės" vaidybos, kuri tuoj sugriautų visą šį kruopščiai suręstą simetrišką statinį, bet suabsaliutinta ženklų kalba irgi ima varginti, kelti pašalines, net įžūlokas minteles  (pavyzdžiui, kad, siekiant absoliučios geometrijos, aktorei turbūt reikėjo išoperuoti apgamą, tiesioginiuose stambiuose planuose atkreipiantį dėmesį ir griaunantį išsvajotą sterilią harmoniją). Tarsi pajutęs tai, J. Vaitkus rodo nefokusuotą, tik numanomą, it sapne, personažų bučinį, ir šis nepaprasto grožio, lyrizmo kupinas kadras, paveikęs emocionaliai, vėl kuriam laikui tave sutaiko su filmo pasauliu.

Aš nežinau, ko reikėjo, kad „Strazdas — žalias paukštis", kategoriškai atsisakęs melodramatizmo, psichologizmo, iš principo nauja ženklų kalba paveiktų ne tik protą, bet vis dėlto ir jausmus. Gal čia kaltas „senoviškai", kitoje epochoje susiformavęs mano estetinis suvokimas, bet negaliu be galo spėlioti kokia kad ir raiškių, neįprastų hieroglifų prasmė, grožėtis gyvų žmonių ornamentais. Taip, filmas nuoseklus — ir mintimi, ir jos išraiška. Bet tai šaltas šaltas, net stingdantis talentų fejerverkas. Pedantiškos tobulumo paieškos čia neretai užmuša gyvastį, tai, ko Strazdui nesugebėjo padaryti jokie „tamsybininkai", daro geometrija, nepripažįstanti jokios paklaidos, kurios, žinia, dažniausiai ir suteikia meno kūriniui genialumą.

Galbūt filmas „Strazdas — žalias paukštis" buvo Jono Vaitkaus kūrybinio metodo apogėjus, nes paskui pasirodė jau kur kas gyvesni jo darbai, pavyzdžiui, „Nabukas", Babilono dievo palydos choreografija besipriešinantis racionalizmo šalčiui? O gal tai tiesiog teatro meno privalumas, kai nuo scenos į publiką visada driekiasi gyvų fluidų gijos? Ką gi, turbūt teks palaukti nenuilstančio Vaitkaus naujo filmo... Kad ir kaip juos vertintum, mūsų vis labiau komercialėjančioje kultūroje jie reikalingi gal net labiau negu visada.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1992.08.08, Nr.32