Atgarsiai. Pavojingi žmonės San Sebastiane

Tęsiame "Atgarsių" rubriką - naujo vaidybinio filmo "Lošėjas" (rež. Ignas Jonynas) scenaristo, rašytojo Kristupo Saboliaus paprašėme pasidalinti filmo premjeros San Sebastiano tarptautiniame festivalyje įspūdžiais.

------------

Po premjeros stovėjau šnekučiuodamasis su keletu kino kritikų. Vienas jų nagrinėjo „Lošėjo“ ir daniško filmo „Pusher“ paraleles, mėgindamas pasitikrinti filmo pabaigos interpretacijas. Kita minėjo Oonos Mekas jai sukeltą įspūdį ir analizavo žanrų derinimo specifiką. Gurkšnojome baskišką vyną ir lengvai varijavome temomis – apie Kanų laimėtojus, geriausius pintxos barus, Woody Alleno humoro jausmą. Oonos gerbėja atsiprašė ir pasuko damų kambario link, o aš ėmiau akimis ieškoti padavėjo su padėklu, ant kurio pūpsojo karštos menkės kroketai. Kaip tik tada mano pašnekovas susmuko ant žemės.

Atsigręžiau ir mėginau jį gaudyti, tačiau atsipalaidavęs kūnas nesileido taip lengvai suvaldomas. Jis akimirkai atgavo sąmonę ir, žvelgdamas kaltomis akimis, ištarė „aš negirtas, prisiekiu, tiesiog šiandien nieko nevalgiau“. Tada vėl ją prarado. Po keletos akimirkų tarsi atsipeikėjo. Pamėgino atsistoti ir išspausti kreivoką šypseną. „Man viskas gerai. Matot, galėsit ir iš manęs sulošti“. Ir vėl susmuko ant žemės. 

Neužilgo į filmo „Lošėjas“ vakarėlį atvyko greitoji pagalba. Kažkas pajuokavo, kad visa tai surengėme tyčia – filmą apie lošiančius greitosios pagalbos gydytojus turėjo vaininkuoti performansas su ligoniais ir automobiliais. Ilgą laiką neramiai laukėme žinių. Ir tik kai paryčiais sužinojome, kad kritikas buvo paleistas namo, šventėme kur kas labiau atsipalaidavę. Tai, kas gali būti pavadinta svajone, iš tikro yra košmaras. Joks menininkas nenorėtų, kad jo sugalvoti siužetai staiga paimtų ir, kaip kartais sakoma, „pavirstų realybe“.

Tiesą pasakius, tikrovės klausimas mudu su Jonynu persekiojo viso scenarijaus rašymo proceso metu. Viena vertus, norėjome sukurti tokį filmą, kuris taptų prasmingas šioje epochoje, šioje šalyje, šiems žmonėms. Kita vertus, nuolat turėjome atsakyti į klausimą apie siužeto idėjos kilmę. „Lošėjas“ nėra nei išgalvotas, nei realus – maždaug toks, koks ir yra visas menas, o gal net ir visas gyvenimas. Kažkas jame visada išlieka fiktyvu, o kažkas gaunama iš paties pasaulio. Tačiau didžiausias autoriaus rūpestis yra ne tai, ar pavyko įtikinamai pavaizduoti kokią nors tikrovę. Kur kas svarbiau – kaip tikrovė elgiasi su nauju kūriniu. 

„Tikrą poveikio galią turi tik žiaurumas“, kadaise rašė Artaud, turėdamas omenyje savąjį teatrą. Jis greičiausiai buvo teisus – kai kas nors „įvyksta iš tikrųjų“, tai neabejotinai lydi sukrėtimas. Ir visai nebūtina rodyti žiaurių dalykų. Kai kurios paliestos temos žiauriomis tampa todėl, kad jose atsiveriančios galimybės pasirodo siaubingai įmanomos. 

Galbūt todėl po kelių dienų viena išdidi ir draugiška baskė, prisimindama istoriją apie po mūsų premjeros sunegalavusį kino kritiką, tarstelėjo: „You, Lithuanians, are dangerous people“. Nors iš jos lūpų ši frazė neskambėjo kaip komplimentas, negalėjome jos priimti ir kaip priekaišto. Greičiau kaip paliudijimą, kad „Lošėjas“ San Sebastiano filmų festivalyje tapo šiokiu tokiu įvykiu. Kinematografine ir kitomis prasmėmis. Ne tik mes tikrovei, bet ir tikrovė turėjo mums ką pasakyti. 

Kažkuria prasme šis įvykis sutirštino viską, kas dėjosi prieš ir po premjeros – netikėtus plojimus, kino studentus, kurie kamantinėjo režisierių apie scenų techninius niuansus, žmones gatvėse, kurie atpažinę Kaniušonį ar Mekas, prašydavo jų autografų. Tuos, kurie teiravosi apie cinizmą, makabriją ir Rytų Europos mentalitetą. Tuos, kuriems rūpėjo pasiaukojimo, teisingo gyvenimo klausimas arba tiesiog garso takelis. Ir tuos, kuriems „Lošėjas“ pasirodė juokingas, arba tuos, kurie jame atpažino Tarantino, Dostojevskį arba Von Trierą. Galų gale net ir komisijos narius, kurie uždarymo vakarėlyje sriūbčiodami gin&tonic, sveikino, ragino Jonyną kurti naujus filmus ir bandė iškvosti, ar būsimų scenarijų idėjos vėl bus tokios radikalios. 

Beje, kalbant apie komisijos narius – mes juos irgi pasveikinome. Labai nuoširdžiai ir už teisingą sprendimą. „Naujųjų režisierių“ programoje laimėjęs Benedikto Erlingssono „Apie arklius ir žmones“ tikrai buvo geriausias festivalio filmas, kurio inovatyvi ir santykį tarp žmogaus bei gyvūno perkomponuojanti juosta negalėjo likti be apdovanojimo. Nieko įdomesnio už šią Pasolini stiliaus kinematografinę arklių prado anatomiją neatsirado net ir pagrindinėje programoje. Todėl, kai prieš pat uždarymą pasklido gandas, kad „Naujųjų režisierių“ prizą gali pelnyti pusėtinas, bet nestulbinantis olandų filmas „Vilkas“, kai kas neteko ūpo ir ėmė svarstyti apie užkulisinius žaidimus. Islandų pergalė – bent jau man – sugrąžino paprastą džiaugsmą – tarsi prizą būtų pelnęs „Lošėjas“. 

Ne tik aplink šurmuliavę kritikai, bet ir mūsų pačių akys patvirtino, kad „Naujieji režisieriai“ atsiskleidė kaip stipriausia ir įdomiausia festivalio programa. Ir nors rodomi filmai buvo mažesni – dažniausiai biudžetu, o kartais ir ambicijomis, jų atradimai pasirodė keistesni arba aštresni nei kiek suglebę ir naujų idėjų stokojantys pagrindinės programos flagmanai. Ne tik islandų lyderis, bet ir konceptualusis graiko Michalio Konstantato „Luton“, gaidžio ir žmogaus istoriją išžaidęs kostarikiečio Neto Villaloboso „Dėl plunksnų“, vien tik stambiais planais nufilmuotas Andrew Dosunmu „George’o motina“ ar bartiškai antidramatiško stiliaus rumunų drama „Japoniškas Šuo“ (rež. Tudor Cristian Jurgiu) sukūrė labai polifonišką ir nevienakryptę atmosferą, kurioje žodis „naujas“ iš tiesų turėjo prasmę. 

Šiuo požiūriu „Lošėjui“ tikrai pasisekė dėl kompanijos ir dėl dėmesio. Šalia gala renginių ir priėmimų, šalia blyksinčių fotosesijų ir prabangių „Audi“ limuzinų, šalia tradiciškai nuo žvaigždžių ekstazės klykiančių paauglių, šalia Hugh Jackmano, Carmen Mauros, Diego Lunos ir Oliverio Stone’o, atsirado ir baltiško kino precedentas. Pirmą kartą į Rytų Europą rimčiau atsigręžęs festivalis sužadino dideles mūsų ateities viltis. Reikšmingiausias „Lošėjo“ pasiekimas yra sukeltas smalsulys, kuriuo jau šiandien gali pasinaudoti ne tik Ignas Jonynas, bet ir viso lietuviško kino kūrėjai. 

Nuotraukose - režisieriaus Igno Jonyno filmo "Lošėjas" kadrai (titulinis, 2); kūrybinė komanda San Sebastiane (1).