Komentaras po “Scanoramos“. „Naujasis Baltijos kinas“: mes, kaimynai ir kiti klausimai

Elena Jasiūnaitė
2013 lapkričio 17 d.

„Naujojo Baltijos kino“ seansai, kukliai įterpti į sunkiai aprėpiamą Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos tinklelį, gyvuoja jau ne pirmus metus. Organizatorių idėja rodyti trijų Baltijos šalių jaunųjų kūrėjų filmus išties yra graži. Tai būsimos kino profesionalų kartos, kurios darbus tikriausiai teks žiūrėti artimiausius dešimtmečius, pristatymas. Šiemet tokių filmų – net septyniolika. Deja, dalyvaujant peržiūrose problemos prasideda ir baigiasi ties tuo pačiu klausimu, kaip ir prieš metus – kokiais kriterijais remiantis sudaromos šių filmų programos?

 

Sutinku, kad ieškoti, žiūrėti, lyginti ir skaičiuoti – sudėtingas programos sudarytojų darbas. Bet atrinktų filmų varžymasis toje pačioje programoje jau savaime reikalauja vertinimo pagal vieningą profesionalumo kartelę (tokia yra šios konkursinei programai sudarytos žiuri užduotis – išrinkti geriausią(!) trijų Baltijos šalių filmą). Kad programose susiduriama su dokumentikos, animacijos ir vaidybinių filmų mišraine – tiek to, nors kai kurie darbai ir kelia abejonių dėl, panašu, patekimo ne į visai jiems tinkančią terpę. Svarbiausia tai, kad akivaizdžiai atsitrenkiama į kūrybinio darbo stažo barjerą. Programoje – skirtumai net ir studijuojančiųjų terpėje: kursiniai darbai, baigiamieji bakalauro darbai. Trumpi etiudai, pirmieji bandymai kalbėti, formuluoti temas ir problemas, galimai – tiesiog dėstytojų duotų užduočių įgyvendinimas. Greta jų - absolventų ir ne vienerius metus kino industrijoje bedirbančiųjų kūriniai. O tarp jų – magistrantai, kurie vėlgi su savu bagažu. Taip šalia dvidešimtmečių studenčiokų atsistoja ir į ketvirtą dešimtį įkopę vyrukai (pavyzdžiui, nuotaikingo, į gamtą besibraunančios civilizacijos tema kalbančio latvių animacinio filmo „Ežiukai mieste“ kūrėjas Evaldas Lacis).

 

Tikiu, kad jaunas amžius talentui anaiptol ne visada yra kliūtis, tačiau replika „ir vis dėlto“ tokiose situacijose dažniausiai egzistuoja. Taigi: ir vis dėlto, jei jau kalbėsime apie dabartinių studentų filmus – net ir vieneri metai darbo patirties gali reikšti (o dažniausiai reiškia) labai daug, sėkmingai turtina jų profesinį bagažą. Augimas ir mokymasis (pagal norus ir talentus) – spartus, intensyvus, dėsningas. Todėl net ir „šuolis“ trečias kursas–magistrantūra – jau yra nemažas. Ką kalbėti apie absolventus? Tada ir sugrįžtame prie klausimo – ar neturėtų studentiški filmai atsidurti studentams skirtuose festivaliuose arba bent jau specialiose, tik tokiems darbams skirtose programose (nors suprantu ir „plačiosios auditorijos“ siekį)?

 

Klausdama, ar verta į programą traukti studentiškus filmus, ir pati atsiduriu dviprasmiškoje padėtyje – Taline įsikūrusios Baltijos kino ir medijų mokyklos studentų filmai (sakyčiau – net kiek netikėtai) paliko labai teigiamą įspūdį. Darbuose atsispindi aktualios, pakankamai raiškiai suformuotos temos – visuomenės (kaip socialinio vieneto) ir jos narių elgesio refleksijos. Galų gale – tai tiesiog vientisi ir neblogai padaryti darbai. Apie ką kalba jaunieji estai? Kaurio Kokko vaidybinio (nors apgauliai krypstančio į dokumentinio kino pusę) filmo „Olga“ centre – mašinų stovėjimo aikštelės prižiūrėtoja – charakteringa, pikta, grubi, užsispyrusi. Nė karto nesiskundžia, bet iš dangaus drebiamo sniego fone atsiskleidžia ir herojės vienatvė, ir iš pažiūros „jokio“ jos gyvenimo problemos. Filmas primena ir vieną nemažą bent jau lietuviškame kine spragą – visišką „pilkų“, kasdien sutinkamų (parduotuvių kasininkai, valytojai ir kt.) žmonių nebuvimą ekrane, mat kūrėjus dėl nežinomų priežasčių intensyviai traukia radikalūs marginalai – benamiai, narkomanai ir kitos panašios socialinės grupės. Režisierės Marios Reinup filmas „Mai“ (jau parašiusi tekstą pamačiau, kad šiam filmui ir buvo skirtas pagrindinis „Scanoramos“ konkursinės programos prizas) puikiai „pagauna“ ir mūsų visuomenei aktualų epizodą – vos kelios filmo herojės minutės autobuse atskleidžia dažną visuomeninio abejingumo problemą. Režisierių Katrinos Maimik ir Jano Eriko Nõgisto „Nuotrauka“ ir K. Maimik bei Andreso Maimiko „Sidabrinės vestuvės“ gręžiasi į šeimos tarpusavio santykius ir kiekvieno šeimos nario bandymą funkcionuoti šioje mikrosistemoje.

 

Tikiuosi, kad kaimynų darbus mūsiškės LMTA studentai vienais ar kitais būdais turėjo galimybę pamatyti (pastaba kyla dėl to, kad „Forum Cinemas Vingis“ salėje, atmetus akredituotųjų eilę ir keturis žiuri narius, žiūrovų Latvijos, Estijos filmų programose buvo gal apie dešimtį).

 

Atkreipiant dėmesį į pirmąją „Naujojo Baltijos kino“ programą, skirtą lietuvių kinui, jai tinka tie patys pradžioje iškelti klausimai. Ties kai kuriais filmais švysteli Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ženklas - kursiniai ir baigiamieji darbai, galbūt net specializuotos paskaitoms skirtos užduotys. Čia abejonių kelia tai, ar tikrai programoje turėjo atsidurti režisieriaus Lino Mikutos (iki tol jau kurį dirbusio kultūros srityje ir dar praėjusiais metais pristačiusio ilgametražį dokumentinį filmą „Dzūkijos jautis“) filmas „Pietūs Lipovkėje“, fiksuojantis prie labdaros valgyklos besibūriuojančiųjų išgyvenimus (na taip, ir vėl benamiai, visuomenės atstumtieji marginalai). Negana to – režisieriui talkina ir jau profesionalios operatorės vardą įgijusi Kristina Sereikaitė, kurios dėka negali pamiršti turbūt vos kelias sekundes trunkančios filmo akimirkos, kai kamera „glosto“ bepradedančiųjų valgyti veidus. Keistas, gal net kiek sakralus momentas. Filmą „Pietūs Lipovkėje“ žiuri pripažino geriausiu trumpametražiu lietuvišku filmu.

 

Žinant tai, kad bent jau viena filmo kūrėjų animacijoje dirba per dešimtmetį, buvimo lietuviškoje programoje klausimas galioja ir Skirmantos Jakaitės bei Solveigos Masteikaitės animaciniam filmui „Neeuklidinė geometrija“. Filmo koncepcija visiškai priešinga turintiems aiškiai apčiuopiamą siužetą latvių darbams „Ežiukai mieste“ ir „Choro gastrolės“ (rež. Edmundas Jansonas, specialus žiuri paminėjimas). Kad jau neeuklidinė, tai, matyt, ir loginių struktūrų ieškoti neverta. Nes, prisipažinsiu, aš asmeniškai „atsijungiau“ ties animacinėmis liūdesio miesto abstrakcijomis, iš kurių – jei jau atvirai – supratau tik tai, kad numirę katinai nebemurkia. Po to dar pagalvojau, kad kūrinys vis dėlto žymiai geriau tiktų kuriai nors jaunųjų(?) animatorių programai „Tindirindžio“ festivalyje – panašaus „kirpimo“ darbų ten nestinga.

 

Liko studentai (tiksliau – studentės, nes panašu, kad režisierių gretas po truputį uzurpuoja moterys). Temų ir stilių įvairovė nesvetima ir šiems filmams. Taip pat jau ne pirmus metus kino keliu žengianti (nors vis dar studentė) ir net „Sidabrinės gervės kiaušinį“ suspėjusi gauti Marija Kavtaradzė savo filme „Pasakyk, kad neskaudės“ gręžiasi į jaunimo (tiksliau – paauglių) problemas: meiles, naujų potyrių atradimus ir bendravimo nesusipratimus. Ką tik studijas baigusiai Ievai Veiverytei, kaip ir ankščiau minėtiems mūsų kaimynams, „Šuns dienose“ rūpi šeimos (o per ją – ir visuomenės) problemos – tarpusavio santykiai, priklausomybės ir individualios atsakomybės. Režisierė Aistė Žegulytė siūlo abstrakciją su laisve interpretacijoms – filmą „Tapatumai“, kalbantį, kaip ir siūlo pavadinimas, apie tapatumus. Žmogų, jo savęs atradimą, pateikimą, galbūt – net „kaukes“, kurių pagalba įsiliejame į minią. Nes tie „nuogi“ filmo pabaigoje pasirodantys veidai – jie tokie stebėtinai vienodi (prireikė laiko suprasti, kad tai ne vienas ir tas pats žmogus). Malonų įspūdį paliko (beje, pelnęs specialų žiuri paminėjimą) Austėjos Urbaitės „Etiudas“. Turint omenyje bendrą programos kontekstą, filmas, tiesą pasakius, ne toks ir etiudiškas. Cikliškas, su polėkiu ir puikiai suvaldytais aktoriais, kalbantis apie gebėjimo gyventi (ne egzistuoti) svarbą. Nes gyvenimas – ne repeticija, ir pabaiga gali tykoti visai netoli. Todėl belieka palinkėti sėkmingo (kokybiško) augimo. Ir lietuvių kino kūrėjams, ir jų filmų pristatymams skirtai „Scanoramos“ programai.

 

Nuotraukose - filmų "Ežiukai mieste", "Mai", "Pietūs Lipovkėje", "Etiudas" kadrai.

Komentarai