Po premjeros. Pora įvarčių kino naudai („Alkofutbolas“)

Rūta Oginskaitė
2014 gegužės 5 d.

Kiną dažniausiai žiūri moterys, o „Alkofutbolo“  premjeriniame seanse vyravo vyrai ir keletas juos lydėjusių damų. Galybė vyrų kino teatre. Iš tikrųjų prisirinko gal pusė salės, bet reakcijų ir plojimų azartas – it rungtynėse turbūt.

Tas seansas „Pasakoje“ buvo skirtas filmo herojams – vyrams, kurie, įstengę mesti alkoholį ar narkotikus, žaidžia futbolą. Komanda, su kuria treniruojasi, atstoja jiems kompaniją ir šeimą, o žaidimas – ramstį, padedantį negrįži ten, kur buvę.

Kai jie, pasibaigus treniruotei ar rungtynėms pradėjo rinktis į siaurą kino teatro foje, negalėjau atitraukti akių. Kokie veidai. Kokie tipažai. Kokios už to istorijos. Patrauklūs ir stiprūs, linksmi ir ironiški, tikri nugalėtojai – štai ką sakė jų laikysena. Supratau režisierių Kęstutį Gudavičių ir operatorių Vilių Mačiulskį, padariusius „Alkofutbolą“. Pro tokius žmones kinematografininkas negali ramiai praeiti. Šitie vyrai turėjo atsidurti ekrane.

"Alkofutbole“ prisižiūrėjau rungtynių. Intriga nuo pat pradžių: Lietuvos komanda dalyvauja 2010 metų pasaulio benamių čempionate. Ne bet kur. Rio de Žaneire. Į čempionato vaizdus įsiterpia trumpi monologai: trys komandos vyrai – treneris Stasys, žaidėjai Deimantas ir Jaroslavas – kalba apie tai, kokias savo problemas jie sprendžia, spardydami kamuolį. Tai šviesios, teigiamos emocijos filmas, suteikiantis viltį. Toks didžiausias jo privalumas.

Natūralu, kad dokumentinis filmas imęsis atskleisti reiškinį, siejantį grupę žmonių, pasirenka kelis iš tos grupės. Tuos, kurie ir išraiškingiausi, ir per jų istorijas galima patirti reiškinio įvairovę. Treneris įveikė bėdą, kuri iš tiesų yra rimta liga, dabar jis padeda išsikapstyti kitiems, savo pavyzdžiu rodydamas, kad viskas įmanoma, net išsvajotas mėlynas kadilakas „palengva kyla“ iš detalių. Vienas žaidėjas metęs alkoholį, nors poreikis jam tyko nuolat ir dėl to labai sunku laikytis. Kitas aktyvus žaidėjas – buvęs narkomanas, vagis, amžinas policijos klientas, keliskart „atpumpuotas“ nuo išėjimo anapus, jautęsis niekam nereikalingas, net savo tėvams. Dabar jie futbolistai. Tvirti, vieningi, besišypsantys, išlipę iš bedugnių.

Labai detaliai atsiskleidinėti vyrai nelinkę, ir gerai. Kiek prasčiau, kad jų paveikslai filme nesivysto. Monologų ištraukose, punktyru įmontuotose per visą filmą, jie sako praktiškai tą patį: metė, ir futbolas padeda laikytis. Rungtynių vaizdai irgi menkai papildo jų portretus. Na, žaidžia, laimi arba pralaimi, džiūgauja arba liūdi. Filmo herojais jie tapo, o istorijų iš jų dalyvavimo, šnekėjimo, žaidimo, režisierius nesudėlioja. „Alkofutbolo“ siužeto akcentai siūlo sekti čempionato, o ne žmonių gyvenimo eigą. Gal tai filmas futbolo sirgaliams, kuriems rūpi, kas gi taps čempionais tarp pasaulio benamių?  

Šiame įdomios, nenuvalkiotos temos filme matau aibes užuomazgų, galimybių, kurios, vos patekusios į ekraną, netrukus išskrieja iš jo kaip tas futbolo kamuolys, kurį pasiekė ne savos, o kitos komandos žaidėjo koja. Tos užuomazgos – likimai, emocijos, būsenos. Alkofutbolistų, pasaulio benamių čempionato dalyvių. Filmo autoriai nepamatė? neparodė? nesiskverbė? paslėpė? kas už tų pasakytų žodžių, už šypsenų į kamerą, už visų žaidimų. Dalykai subtilūs, sunkiai ištariami, drovu juos ir atskleidinėti. Lengviau nelįsti į dūšią, lengviau tiesiog filmuoti (tą darė ne tik operatorius, bet ir režisierius, ir komandos nariai). Ir tada vėl spardomas kamuolys, skambant užvedančiai muzikai. Jeigu čia – filme, ekrane – vyksta rungtynės tarp alko ir futbolo, laimi futbolas. Gyvenime tai gerai, o filme alko lieka kaip antraplanis, kadaise įveiktos bėdos ženklas, kuris niekaip neprilygsta futbolui. Alko rungtynės įvykę už kadro. Prieš mus laimėtojai ir savų rungtynių atpasakotojai.

Yra „Alkofutbole“ epizodas, už kurį režisierių ir operatorių norisi pasveikinti, bet ir pasigailėti, kad jis vienišas toks. Rio de Žaneiro varžybų aikštelėje komandoms išsirikiavus grojamas Lietuvos himnas, vyrai stovi apsikabinę per pečius, susikaupę, įsijautę į himną ir pačią situaciją. Kamera slenka per komandos veidus – kaip kas klauso, kaip kai kurie bando dainuoti atskirus žodžius. Paskutinį stulpelį – „vardan tos Lietuvos“ – aiškiai dainuoja dauguma, o du filmo herojai – rankas pridėję prie širdies. Rio de Žaneire. Pasaulio benamių čempionate. Lietuvos vyrai, įveikę priklausomybes. Vardan tos. 

Čia jau įvartis kino naudai. O paskui kamera vėl nubėga paskui futbolą. Kadangi esu ne sporto, o kino sirgalė, įdomiau man buvo salėje, ne ekrane.

 

Komentarai