Vieno likimo kronika. Kino dailininkui Algirdui Ničiui – 85

Rūta Oginskaitė
2014 birželio 8 d.

Algirdas Ničius dirbo kone su visais Lietuvos kino studijos režisieriais, kūrė dekoracijas daugiau nei 30 lietuviškų filmų. Savo kūrybos vakarui Kinematografininkų sąjungoje birželio 12-ąją jis išsirinko Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kroniką“. Kodėl? „Nes tai geriausias Žalakevičiaus filmas, pagerbsime režisierių“, atsakė kino dailininkas, kuriam tą dieną sukaks 85 metai. 

Kai pavasarį „Skalvijoje“ buvo rodomas restauruotas Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“, Algirdas Ničius buvo pakviestas kaip filmavimo grupės narys. „Kino dailininkas turi dirbti taip, kad jo darbo nesimatytų“, taip tą vakarą jis suformulavo savo principą. Jo paties tarp kino žmonių nesimato daugiau nei du dešimtmečiai – nuo to laiko, kai Lietuvos kino studija atsisveikino su visais kūrybiniais darbuotojais. 

Atsisveikino – pernelyg gražus žodis. Žinoma, būna ir didesnių nelaimių, tačiau tas visos kino kartos išvarymas, jų kūrybos šiurkštus nutrūkimas atrodo kaip vienas liūdniausių Lietuvos kultūros istorijos epizodų. O ką jis reiškė kiekvienam, patyrusiam staigų kūrybos sustabdymą? Tas motyvas neišvengiamas, kalbant apie kinematografininkus, kurie priklausomoje Lietuvoje daug ir įdomiai dirbo, o pastaraisiais metais kukliai sutinka savo 80 ar 85-mečius. Ir iš Algirdo Ničiaus girdžiu:

- Žmogaus likimas – parašytas scenarijus. Ir kaip parašyta, nieko tu nepakeisi. Užtat kai 1991 metais mus, visus kūrybinius Kino studijos darbuotojus išvarė, aš baigiau viską. Uždariau, užrakinau save kaip kino dailininką. Baigta, nieko nėra. 

Tada ten, kur gyvenu, man pasiūlė naktinį darbą. Reikėjo žmogaus, kuris budėtų ir praneštų, jei atsitiktų kokia avarija tuose kvartaluose. Keturis ar penkis metus išsėdėjau. Tas mano darbas padidino pensiją 400 litų, kurių dabar negrąžina. Nieko, ambicijos aš neturiu, kad esu ypatingas ar nepaprastai įdomus. Gyvenimas turi savo tiesas.

Čia tikrai kažkieno scenarijus tas mano gyvenimas. Kažkas mane atvedė į kino studiją, neleido likti Kultūros ministerijoje. 

-Kaip jūs, baigęs architektūrą, atsidūrėte ministerijoje?

-Kai baigėme, mums padavė sąrašą įstaigų, kur reikia architektų. Galėjome rinktis: projektuoti pramonės ar žemės ūkio objektus, dirbti restauracinėse dirbtuvėse, Kultūros ministerioje... Vyresni, kurie dirbo Projektavimo institute, sakė, kad ten baisiai nuobodus techninis darbas, jokios kūrybos. Pasirinkau ministeriją, kapitalinės statybos skyrių, kur nereikėjo braižyti. Prižiūrėjau, kaip dirbama su senais pastatais, kaip vyksta  naujos statybos.. Teko važinėti ir po Lietuvą, kontroliuoti. Toks liūdnas darbas. 1955 metais ministras Juozas Banaitis buvo mane paskyręs dainų šventės pastatų statybos inspektoriumi. Du mėnesius žiūrėjau, kaip tuos darbus darė, stadioną tvarkė. Vis įdomiau, nei sėdėti prie stalo ir tikrinti ataskaitas, kur pinigai eina. 

Vieną gražią dieną užėjo rašytojas Ignas Pikturna, kuris tada buvo Kino studijos direktorius: „Ko tu čia sėdi? Jaunas vyras, o užsiėmęs popieriais! Ateik į Kino studiją, pas mus įdomiau. Kuriamės, yra darbo. Ir Arūnas Žebriūnas – architektas, o pas mus dirba dailininku“. Pasakiau ministrui Juozui Banaičiui, kad noriu išeiti. „Kodėl? O karjera? Likęs ministerijoje, žiūrėk, ir skyriaus viršininku taptum, su laiku iki ministro pakiltum“, - pajuokavo, bet suprato, kodėl išeinu ir pervedė mane į Kino studiją.

-Tačiau studijoje ne iš karto gavote dekoracijas kurti?

-Iš pradžių buvau dailininko asistentas. Abu su Žebriūnu asistavome Mečislovui Bulakai filme „Tiltas“ 1956 metais. Mes iš Dailės instituto, to paties fakulteto, Žebriūnas baigė vėliau, bet į Kino studiją atėjo iš karto, ir kai susitikome per „Tiltą“, jis jau turėjo patyrimo, žinių, kaip kine dirbama. Vėliau abu statėme dekoracijas Anykščiuose „Žydrajam horizontui“.

Pirmas mano kaip kino dailininko savarankiškas filmas – Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“, 1959-ieji. Man tai visiškai naujas darbas, pripaišiau eskizų, kurių vaizdas tik nuotraukose išlikęs. Dekoracijas statėme Jaltoje, ten ir filmavome, nes Lietuvoje gi nebuvo kur. Vėliau Žalakevičius mane pakvietė daryti „Vienos dienos kroniką“. Studiją tada jau turėjome. Ir prasidėjo mano kino karjera. Lietuvos kino studijoje kasmet dariau filmą po filmo. Su Žebriūnu, kai jis ėmė režisuoti, su Marijonu Giedriu, Raimondu Vabalu, Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu, Algimantu Puipa... Gal tik su Gyčiu Lukšu neteko dirbti.

-Ar nepasitaikydavo, kad architektas Žebriūnas geriau už jus, kino dailininką, geriau žinojo, kaip turi būti statoma dekoracija jo filmui?

-Nieko panašaus. Jis ramiai priimdavo eskizus. Su juo gerai sekėsi.

Su Puipa esame daug dirbę. Ir tik kai su juo ieškodavome vietų filmavimui, esu matęs labai keistus ir gražius gamtos reiškinius. Filmui „Moteris ir keturi jos vyrai“ ieškojome natūros po visą Neringą. Užlipome ant kopos, žiūrim – užėjo debesis ir sustojo. Vienintelį kartą gyvenime tokį dalyką mačiau. Arba per „Velnio sėklą“ Utenos rajone. Vietą suradom, atsimenu, nepaprastai gražią. Atsikeliam rytą – rūkas. O kadangi ten žemuma, nusileidome visa grupė į slėnį, o rūkas – kaip stogas. 

Vietų filmavimui paprastai ieškodavome trise: režisierius, operatorius ir dailininkas. Nebent filmavimo metu reikia pakeisti kažką, tada jau važiuodavau vienas. Kai darėme „Velnio sėklą“, buvo, kad vienas ieškojau – to kaimo arba tos vietos miške, kur upelis išdžiūvęs, medžiais apaugęs ir ten arkliai suvaryti.

Su Algirdu Araminu man visada buvo labai malonu dirbti. Filmą „Kai aš mažas buvau“ prisimenu kaip vieną įdomiausių savo darbų.

-Pirmiau surasdavote vietą ar pirmiau nupaišydavote eskizus ir pagal juos ieškodavote?

-Turbūt pirmiau surasdavau, galvodamas, ko reikia. O kartais iškart surandi. Jeigu nerandi, pakeiti, kas realybėje yra. Kai gaudavau scenarijų, iškart ir pradėdavau ieškoti, gal kas žino mums tinkamų vietų. O kaip kitaip?

-Ar įdomus, ar varginantis kūrybos etapas – ieškoti vietų filmavimui?

-Labai įdomus. Labai. Pačiuose filmavimuose beveik nedalyvaudavau. Jie filmuoja, o aš turiu ruošti kitą objektą. Jie tame filmuoja, aš ruošiu trečią.

-O norėdavote dalyvauti?

-Nelabai. Man įdomiau padaryti. O jau filmuoti – jų reikalas. Kartais paprašydavo: pabūk, gal reikės ką pastumti, patraukti, pakelti. Nemėgstu žiūrėti, kai filmuoja. 

-Nes tai ne jūsų darbas ir jaučiatės pašalinis?

-Taip, taip. Mano darbas – paruošti tai, į ką jie ateis. Man tas ir įdomiau. O žiūrėti, kaip jie dirba – nelabai. Nors esu dalyvavęs filmuojant, bet labai seniai. 

Kai padarėme „Adomas nori būti žmogumi“, Lietuvos kino studijoje visiškai nebuvo darbo, ir mane pakvietė daryti dekoracijas vienam rusų filmui „Dešimt žingsnių į Rytus“ Ašchabade, nes jiems kaip tik trūko dailininko. Ašchabadas, kaip ir Lietuvos kino studija, tuo metu neturėjo savų paviljonų, todėl dekoracijas statė „Mosfilme“. 

Filmas – detektyvas. Ir sugalvojo jie epizodą, kur kambario vidury sėdi vienas žmogus, o kitas vaikšto aplink jį ir aiškinasi. Dekoracija turėjo būti tokia, kad galėtų filmuoti iš viršaus – lyg jie uždaryti kaip kalėjime. O kadangi žmogus eina ratu, kamera turi eiti kartu su juo. Vadinasi, turi būti visos keturios sienos ir dar apšvietimas.

Atsimenu, kaip režisierius Michailas Romas apžiūrėjo dekoraciją ir nusistebėjo, kaip mes galėsim filmuoti, jei visos keturios sienos pastatytos. Technika būdavo grandiozinė – ir filmavimo, ir apšvietimo, jai reikėdavo erdvės, todėl Romas ir nustebo. Operatorius sako: filmuosim iš viršaus. Romas užlipo, pažiūrėjo. Įdomu, sako. To filmo operatorius tiesiog reikalaudavo, kad aš filmavimo metu būčiau šalia. Nes tai jam buvo pirmas darbas. Geras laikas, jauni buvom. Man tada buvo 30 metų. 

-Kaip viskas baigėsi 1991 metais? Iš ko buvo aišku, kad baigėsi?

-Visus kino studijos kūrybinius darbuotojus atleido. Pinigų nėra, tai iš ko mokės algas? Ir viskas. Aš išėjau į pensiją, kaip tik buvo laikas.

Visų filmų eskizus privalėdavome palikti kino studijoje – tai jos nuosavybė. O kai kino studiją naikino, mūsų neperspėjo, kad pasiimtume darbus. Taip visa Lietuvos kino dailė pražuvo. Nebent kas išfotografuota, tai išliko. Arba dailininkai po vieną kitą eskizą yra slapta pasilikę. Žmonės, gyvenę kino studijos bendrabutyje, matė mūsų eskizus besivoliojančius tarp griuvėsių. Turiu tik vieną savo eskizą, kaba sode. Kitų kai kurių išliko nuotraukos,  jos Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Pats turiu tik ranka rašytą sąrašą filmų, kuriuose dirbau.

-Kiek eskizų reikėdavo nupaišyti?

-Eskizų reikėdavo po 8-12 filmui, pagal tai, kiek objektų. Arba jeigu randi tinkamą natūrą, ir joje ką nors keiti, pridedi, pristatai, reikėdavo nupaišyti. Kiekvienam filmui stengdavausi piešti kitaip, kita technika, kad pačiam įdomiau būtų. Ir nieko neišliko.

Kartais vakare atsiguli ir ateina prisiminimai, ką aš stačiau toje ar kitoje vietoje. Sapnuose vis dar dirbu. Dekoracijas statau, rūpinuosi, nes vis randu, ką taisyti. Ką darysi, nieko daugiau nemoku. Esu dailininkas, nenupaišęs nė vieno paveikslo, architektas, nepastatęs nė vieno namo.

 

Filmų "Vienos dienos kronika" (rež. V. Žalakevičius), "Gražuolė" (rež. A. Žebriūnas) kadrai.

Algirdo Ničiaus nuotrauka - iš Lietuvos kinematografininkų sąjungos archyvo.

 

Straipsnis apie A. Ničiaus kūrybą, eskizai:  

http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/2011-0148-53Griciute.pdf

Komentarai