Dar kartą apie filmą. Lošiant rimtomis temomis...

Nerimstančių pykčių ir diskusijų apie Lietuvos kino finansavimą fone „Lošėjo“ kūrėjų kredo - pusiausvyra tarp komercinio ir intelektualaus kino - atrodo strategiškai taiklus. Praėjus kone metams nuo jo pasaulinės premjeros San Sebastiano kino festivalyje, rugsėjį Lietuvos kino teatruose pradėtą rodyti filmą ligi šiol lydi sėkmė. Atrodo, išsipildė pagrindinis kūrėjų tikslas - surinkti gausią žiūrovų auditoriją, kad būtų galima „pasišnekėti rimtomis temomis“.

Kino atsinaujinimas reikalauja įtampos ir išorėje, ir viduje. Socialinių, ekonominių ir politinių įtampų mūsų fronte niekada netrūko ir jos jau kadaise turėjo stimuliuoti menininkų ir mąstytojų idėjas. Tačiau Lietuvos vaidybiniame kine (kuris kitose kultūrose neretai pirmasis iš menų pajaučia ir ima analizuoti spirgančią realybę) tos įtampos retai atsispindi, o filmų režisieriai dažniausia gyvena uždaruose asmeninių interesų pasauliuose.

Tokiame kontekste labai svarbu, kad pirmasis Igno Jonyno ilgametražis filmas „Lošėjas“ palietė kažką, kas sėdėjimą kino teatro kėdėje padarė nepatogų, mat prabilo apie šiuolaikinio žmogaus egzistencinę krizę, kurios jis pats dar nesupranta ir intuityviai keliauja pasroviui į tuštumą.

Pirmieji įspūdžiai po „Lošėjo“ peržiūros dar praėjusį pavasarį buvo kur kas pozityvesni nei visai neseniai žiūrint filmą antrą kartą. Anąkart „užkabino“ galingas filmo ritmas, netikėtas pagrindinis herojus, tikslus meninis filmo apipavidalinimas. Režisierius I. Jonynas nuo pat pradžių žiūrovą įveda į paribių pasaulį. Vytauto Kaniušonio suvaidintas Vincentas dirba paramedikų brigadoje, kur ėjimas lynu tarp mirties ir gyvybės yra kasdienybė. Klaipėda , kur vyksta veiksmas, pati savaime savotiškas paribys, nuodėmių miestas, pasirinktas neatsitiktinai – pajūris Lietuvos kine nuo seno funkcionavo kaip niekieno žemė, kurioje skleidžiasi žmogiškos dramos. Jonyno Klaipėda – moderni dykuma, netekusi savo ankstesnės romantikos, tačiau ne mažiau egzistencinė heterotopija. Tokioje aplinkoje prieštaringos herojų aistros tarsi varžosi viena su kita. Gelbėdamas jaunos prostitutės gyvybę Vincentas susiduria su iškrypusiu fotografu, kurį su pasišlykštėjimu pasmerkęs, pasisavina kelias jo nuotraukas. Kitas kadras, kur Vincentas sumuštas ir pažemintas guli šalikelėje, leidžia suprasti, kad jam ne ką mažiau „šakės“.

Lošimas, destruktyvios pramogos, alkoholis – tai vieninteliai moralinėje dykumoje gyvenančių filmo herojų džiaugsmai. Ne finansinė padėtis, bet vis aštresnių pojūčių troškimas Vincentą priverčia sukurti žaidimą, kur lošiama iš mirties. Scenarijaus autoriai Kristupas Sabolious ir I. Jonynas pasirinkę vieną garbingiausių žmogaus profesijų, ją įvelka į realybės rūbus, nuplėšia herojišką kaukę ir atveria pasaulį, kuriame mirštantieji, mirę ar išgyvenę tampa statistiniu vienetu net ir tada, kai jų tarpe atsiranda artimieji arba jie patys. Kai Vincento kolega atsitiktinai žūva įvykio vietoje, muzika staiga nutyla, sekančiame kadre matome Kaniušonio herojų suvedinėjantį žaidimo rezultatus. Kažkam pasipiktinus, jis abejingai konstatuoja - „Yra žaidėjai ir yra pinigai“.

Prieštaringą turinį režisierius stengėsi įvilkti į kuo išraiškingesnę formą. Čia įtampą, nepatogumo jausmą kuria nuolat aktyviai judanti kamera (latvių operatorius Janis Eglitis, taip pat nufilmavęs puikų Aiko Karapetiano filmą „Žmonės ten“, „Cilvēki tur“, 2012)) ir manieringas Stasio Žak montažas. Vietas, kur liguistas azartas tampa vieninteliu herojus vedančiu motyvu, įgarsina įkyri elektroninės muzikos tema („The Bus“), o nejaukią atmosferą stipriausiai kuria kelio, ligoninės, industrinio miesto erdvės ir šaltas kadrų koloritas (dailininkas Nerijus Narmontas). Filme tikrai „daug formos“. Įsimena tokios scenos, kaip antai ta, kurioje Vincentas tarp kažkokių pabrėžtinai absurdiškų ligoninės ceremonijų (apdovanojimų) akimirkų savo kolegoms pristato mirtiną žaidimą. Gerai išmoktas režisūros pamokas iliustruoja ir epizodas, kuriame, pakeliui į ligoninę mirus pacientui, greitosios pagalbos brigada sustoja laukti policijos: viename groteskiško kadro pirmajame plane - mirusio žmogaus veidas, o tolumoje pro atviras duris matyti ant pievelės lošiantys medikai.

Tačiau „Lošėjas“ visgi nėra filmas prie kurio norėtųsi grįžti vėl ir vėl. Nors jau minėtos „rimtos temos“ buvo užkabintos, klausimas, ar toli su jomis nueita, ar jos privertė žiūrovą apmąstyti kartos, kuri užaugo vienoje vertybių sistemoje, o gyventi turėjo jau kitoje, būsenas? Manau, kad intensyvi koncentracija į formą šį kartą nustelbė turinį, pritrūko laiko herojams, kurie tiesiog nespėja vystytis kartu su intensyviai dramatizuojamu veiksmu. Jie iki pat filmo pabaigos lieka anemiški, o juos vedę motyvai išblukę. Ar tai siekis užčiuopti modernaus lietuvio savijautą spartaus šiuolaikinio gyvenimo ritme?

Lengva įsivaizduoti, kad po „Lošėjo“ aktorius V. Kaniušonis taps tikra kino žvaigžde. Jis gerai jaučiasi prieš kamerą,  gilinasi į savo herojaus poelgius (nors Vincentas vis dėlto neišbaigtas, neaiškus personažas). Keistesnis atrodo Ievos vaidmens atlikėjos pasirinkimas. Kyla mintis, kad čia buvo tikėtasi, kad dailioji Oona Mekas suteiks komercinio svorio ir suveiks kaip kino, kurio pėdomis norėtųsi sekti, simbolis.

Pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja siekiai kurti žanrinį kiną, tačiau „Lošėjas“, matyt, dėl sąmoningo kūrėjų apsisprendimo, visgi pakimba „arthauzinio“ arba festivalinio filmo pozicijoje. Iki trilerio jam pritrūksta įtampos, detalių, kurios leistų patikėti ir įsitraukti į herojų žaidžiamą žaidimą, o melodramos kryptį tarsi siūlanti romantiška Vincento ir Ievos linija nesirutulioja, nes herojai tėra pasiklydę vienišiai, nesugebantys išlaikyti jokių žmogiškų ryšių. Vėžiu sergančiam Ievos sūnui nuo pat filmo pradžios nepaliekamas joks šansas – jis tėra Ievai jos bejėgiškumą, egzistencinę tuštumą primenanti šmėkla. Paskutinis filmo kadras tarsi liūdnai apibendrina šiuolaikinio žmogaus būseną, kai neegzistuojant jokiam moraliniam pagrindui, gyvenimas tampa panašus į dreifavimą beribiuose vandenyse, kur vienintelė inkaro galimybė tėra valia ir teisė viską savo noru užbaigti.

Kas žino - ar nepasitikėjimas žiūrovais ar festivalių madų vaikymasis I. Jonyną įviliojo į manierizmo pelkę, ratu besisukanti kamera arba sulėtinti kadrai ilgainiui ima erzinti, supranti, kad jais bandoma glaistyti scenarijaus trūkumus, dar ir dar kartą pabandyti parduoti stilingą, bet neišartikuliuotą turinį.

Tai jau darosi tarsi taisyklė - Lietuvių kine visada formos kur kas daugiau nei turinio. Jei paklausi Lietuvos kino kūrėjų, kas juos labiausiai įkvepia, kas trečias atsako, „žinoma, Tarkovskis“. Tačiau tos adoracijos pasėkmės labai ribotos ir atspindi šiuolaikinio festivalinio kino ligas – už klausimą „ką“ daug svarbiau tampa klausimas „kaip“ papasakoti. Labai gražu, bet ima nusibosti ir netrunka pasimiršti. Kitą vertus, aktyvėjantis lietuviškų filmų lankomumas žymi augantį tautiečių entuziazmą ir tikėjimą nacionaliniu kinu. Tikėkimės, kad tai visuomenės ir rimto kino dialogo pradžia.

Kaip ir užpernykštė Kristinos Buožytės „Aurora“, „Lošėjas“ signalizuoja, kad Lietuvos režisieriai prakuto ir dairosi plačiau, aktyviau. Akivaizdu, kad filmai adresuojami ne tik Lietuvos, bet visos Europos žiūrovams. O gal tiksliau - implikuojamos kino kultūros suformuotiems žiūrovams, kuriems Kanuose kritikų prizą laimėjęs Myroslavo Slaboshpytskio visiškai formalistinis, tarptautinės publikos lūkesčius patenkinantis filmas „Gentis“ (Plemya, 2014) atrodo šedevru...