„Naujasis Baltijos kinas“. Filmai ir kiti reiškiniai

Elena Jasiūnaitė
2014 lapkričio 17 d.

„Naujojo Baltijos kino“ konkursinė programa „Scanoramoje“ ruošiama jau šešerius metus. Tai trys programos, jungiančios trumpametražius Lietuvos, Latvijos ir Estijos režisierių sukurtus filmus. Oficialiai deklaruojami atrankos kriterijai – meninė kokybė ir profesionalumas. Rūšys neribojamos – dokumentika, vaidyba, eksperimentiniai, animaciniai filmai, žodžiu, viskas viename. Dalyvių amžius ir darbo kine patirtis - irgi ne kriterijus. Tikiu, kad, kalbant apie filmus, pasirinkimų tikrai nėra neaprėpiama daugybė, o komisijai savo darbą atlikti reikia. Bet čia vėl išlenda ir jau tradicine tapusi pastaba: vis tik jaučiu šiokį tokį skirtumą tarp 2014 m. LMTA bakalaurų ir 1991 m. VGIK‘o (Maskvos kinematografijos instituto) absolventės. Ironija ir kartu džiaugsmas tik toks, kad palyginimas - LMTA naudai.

Jaunųjų kūrėjų darbai visada yra įdomūs. Jei ne kaip filmai, tai bent kaip reiškinys. Tuo labiau, kad vien dėl panašių kinematografinių patirčių įdomu palyginti mūsiškių darbus su tais, kurie kuriami pas artimiausius kaimynus. Todėl gaila, kad jau ne pirmus metus per latvių ir estų programų peržiūras salės būna pustuštės, o didžiąją dalį sėdinčiųjų sudaro akredituotieji, patys filmų kūrėjai ir, žinoma, žiuri nariai. Reikėtų kažkaip taisyti situaciją ar viskas bus palikta savieigai?

Trys iš penkių lietuviškos programos filmų – Marijos Stonytės „Kelių eismo taisyklės“ (apdovanotas geriausio lietuviško programos filmo prizu), Roberto Neveckos „Džiunglės“ ir Marijos Kavtaradzės „Man dvim keli“ – dar praėjusį pavasarį sukurti LMTA kino režisūros absolventų baigiamieji darbai. Jie visi jau matyti, žiūrėti, šiek tiek apžvelgti (tiesa, baigiamųjų darbų gynimų kontekstas taip pat turi savo lengvatas). Jauni žmonės kalba apie jaunus žmones. Su visomis jiems priklausančiomis dilemomis, susidūrimais su suaugusiųjų pasauliu ir naujai iškylančiomis problemomis. Patys režisieriai, kad ir jauni – jau ne naujokai, ir filmų parinkimas konkursui pakankamai adekvatus, o dar gynimuose įsiminęs „Man dvim keli“ tikriausiai ir liks mano šios programos favoritu.

Jurgos Zabukaitės „Romantinio paukščio kliedesių“ pavadinimas, teatleidžia autorė, taip ir lieka visą filmą atspindinčiu epitetu. Ištęstas iki begalybės (ir galintis tęstis dar ir dar, jei tik finansų būtų), tinkantis peržiūroms modernių menų centruose, kai gali ateiti, pažiūrėti, išeiti, ir nebūsi praleidęs nei vieno kūrinio suvokimui svarbaus segmento. Žiūrėti tai kino teatre – jau šioks toks vargas. Spaudos konferencijoje nuskambėjo kategorija „eksperimentinis“, tad, matyt, programoje jis tinka vardan įvairovės – kad pamatytum, kad lietuviai kuria ir šitai.  Ne visiems paprastiems žmonėms su giliai užkastais simboliais ir Karlu Gustavu Jungu, įkvėpusiu kūrinį, pakeliui...

Sėkmingu galima pavadinti debiutinį (tikrąja to žodžio prasme) iš politikos mokslų atėjusio Karolio Kaupinio „Triukšmadarį“. Filmo dėmesio centre – „išvikščia“ provincijos mokyklos, belaukiančios iš sostinės atvykstančios komisijos, realybė. Stiprus ne tik filme išryškėjęs socialinis reiškinys (nors ačiū ir už jį – pagaliau filme matoma aiškiai suformuluota ir aktuali problema, o ne amžinos abstrakčios dvasinės individo kančios su poza „aš – režisierius“), bet ir jį lydinčios absurdiškos sugestyvios situacinės smulkmenos. Tiesa, kurių galų treningais pasipuošęs mokyklos direktorius (puikiai jį vaidina Valentinas Masalskis) nuo sienos nurauna seną skambutį pavyksta suprasti tik perskaičius filmo anonsą ir išklausius režisieriaus prisistatymą: tiesiog naujo skambučio (kaip modernios lietuviškos mokyklos simbolio) rinkimo istorija tapo scenarijaus atspirties tašku. Taip apaugusiu ir nublukusiu, kad galų gale ir nebesuprantamu – čia jau šioks toks siužetinis „paslydimas“.

O filmo režisieriaus iškelta problema mano mintyse „skilo“ į dvi dalis. Pirmoji – ta, kurią oficialiai ir siūlo autorius: globali, kalbanti apie moksleivių skaičiaus provincijose mažėjimą ir neišvengiamą mokyklų uždarymą. Čia ir išryškėja graži filme keliama problema, klausimas, o kas vyksta su mokyklos personalu?. Na, neatrodo mokyklos direktorius ir išdrožtą Basanavičiaus medinuką kur nors pastatyti įkyriai siūlantis ūkvedys piktybiniai charakteriai... Antroji kilusi mintis – su „tamsesne“ potekste, gimusi filme skambant replikoms apie gautą paramą ir dovanas iš valstybės. Galbūt esu sugadinta istorijų apie provincijose vykstančias valstybinių įstaigų „chaltūras“, bet pasakojimai apie „dovanas“, kurias žūtbūt reikia pasiimti kažką „apsukant“, kažkur kažką maskuojant (šiuo atveju – moksleivių trūkumą), derinant, imituojant, deja, skamba labai panašiai.

Dar dešimt „Naujojo Baltijos kino“ programos filmų priklauso Latvijai ir Estijai (8:2 estų naudai). Kaip ir minėjau, į vieną katilą sukritę animaciniai, dokumentiniai, vaidybiniai filmai, eksperimentinės impresijos – toks popuri. Neabejoju, kad išrinkti geriausią iš jų, kaip visada, yra gana sudėtinga užduotis konkursinės programos žiuri (visumos vertinti lyg ir neišeina). Aiškioms kategorijoms kaimynų darbai nepasiduoda – bendros tendencijos, jei tokios ir egzistuoja, yra sunkai užčiuopiamos. Bet galimybė išvysti darbų įvairovę, žinoma, svarbi.

Filmai skirtingi ne tik dėl rūšių įvairovės, bet ir dėl temų, formų, pasirinktų problemų: nuo pastaraisiais metais „užaštrintų“ socialinių-tautinių konfliktų (čia išsiskiria rusų, gyvenančių Estijoje, tautiškumo klausimas, keliamas Ivano Pavljutskovo filme „Ivano diena“) iki dokumentikos, aktualizuojančios kitą smulkiojo šeimos verslo virtuvės (tiesiogine ir perkeltine prasme) pusę Marios Kivirand filme „Kita lėkštės pusė“.

Ir animacija – visokia. Pamatėme apibendrintą absurdo situacijų istoriją Kristjano Holmo „Blogiausiu atveju“. Per peržiūrą režisierius prisiminė vieno rusų kritiko pastabą, kad šis filmas – tai Rusijos istorija. Turbūt tai ir būtų tiksliausias apibūdinimas. Įsiminė švankmajeriškos siaubo lėlės asmeninių išgyvenimų ir istorijos virsmų sandūroje (Girlin Bassovskaja „Tėtė“), naujai adaptuota Raudonkepuraitės istorija Evos Tuttelberg „Kitoje miško pusėje“ (šis filmas iš Estijos apdovanotas geriausio „Naujojo Baltijos kino“ programos filmo prizu). Asmeniniame mano siaubo filmų sąraše liko latvės Astra Zoldnere „Visi mano mirusieji“ – nekrofiliška saviveiklinė muilo opera apie Kalėdas morge ir estės Annos Hints „Vilties manifestas“. Šitas, matyt, irgi prie tų, kur „eksperimentiniai“. Gerai, kad bent patys autoriai teikėsi aiškinti, apie ką jie vis dėlto filmuose kalba.

 

Trumpas P.S. (organizaciniais klausimais). „Scanoramos“ repertuare (ir spausdiniuose, ir internete) buvo supainiotos „Forum Cinemas Vingyje“ rodomos „Naujojo Baltijos kino“ antroji ir trečioji filmų programos – vietoje trečiosios teko žiūrėti antrąją, ir atvirkščiai. Dėl klaidos, tai kam jų nepasitaiko? Bet pranešimų apie tokią maišatį lyg ir nemačiau. Jei jie buvo – iš anksto atsiprašau už pastabą. Nepatogumas čia veikiausiai tik tokiems, kaip aš, bandantiems „strateguoti“ tarp kino teatrų, planuojantiems abi programas pamatyti skirtingomis dienomis. Kiek nesmagu, kai apsigauni.  

 

Nuotraukoje - Valentinas Masalskis filme „Triukšmadarys“. 

Komentarai