Susitikimai. Kiekvienas filmas yra pokalbis

Klausinėjo Elena Jasiūnaitė
2015 sausio 22 d.

Tęsiame pokalbius su jaunos kartos kino kūrėjais. Šiandien susitinkame su Marija Kavtaradze ir Marija Stonyte. Jos bendrakursės, LMTA magistrės.  Abi savo sukurtais trumpametražiais filmais jau spėjo įsitvirtinti lietuvių kino pasaulyje. Dar būdamos moksleivės jos kartu sukūrė vaidybinį trumpametražį filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“, kuris 2011 m. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose įvertintas specialiuoju jaunimui skirtu prizu – „Sidabrinės gervės kiaušiniu“. M. Kavtaradzės filmai „Pasakyk, kad neskaudės“ (2013 m.) ir „Man dvim keli“ (2014 m.) dalyvavo Lietuvos ir užsienio kino festivalių studentų filmų programose, o M. Stonytės darbas „Kelių eismo taisyklės“ (2014 m.) šiemet išrinktas geriausiu „Scanoramos“ festivalio „Naujojo Baltijos kino“ programos lietuvišku filmu. 

 

Savo pirmąjį filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“, už kurį gavote „Sidabrinės gervės“ teikiamą Sidabrinio kiaušinio apdovanojimą, „Skalvijos kino akademijoje“ kartu sukūrėte dar prieš kino režisūros studijas. Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

Marija Stonytė (toliau – M.S.):  Į „Skalvijos kino akademiją“ atėjome skirtingais keliais. Aš į ją patekau visiškai netikėtai. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną kartą mokykloje draugams pasakojau savo sapną, ir kažkas pasakė – „o, čia galėtų būti filmo scenarijus“. Nuėjau į „Vaizdų kultūros studijos“ ir Kinematografininkų sąjungos rengiamus kino scenarijaus rašymo kursus, po to – į „Skalvijos“ edukacinį projektą „Kino atostogos“, kuriame susipažinau ir su „Skalvijos kino akademijoje“ studijavusiais žmonėmis. Galų gale patekau ir į pačią „Skalvijos kino akademiją“ – šiek tiek nelegaliai, viduryje mokslo metų...

Marija Kavtaradzė (toliau – M.K.): Man atrodo, kad lankyti „Skalvijos kino akademiją“ pradėjau anksčiau, galbūt – nuo dešimtos klasės. Čia ir susipažinome su Marija, kuri prisijungė į mūsų kursa gal po pusmečio. Po to dar kartu lankėme „Vaizdų kultūros studijos“ rengiamus scenarijais kursus „Dekalogas dabar: refleksijos jaunajame kine“, kurį vedė Raimondas Paškevičius. Kai nuėjau į „Skalvijos kino akademiją“ apie kiną nežinojau daug. Pagrindinė motyvacija buvo ta, kad labai mėgau žiūrėti filmus (iš pradžių daugiausiai prastus).

Ir kodėl nusprendėte filmą kurti kartu?

M.S.: Filmo kūrimo pradžia buvo Bristolyje, Anglijoje. Kartu su dar dviem „Salvijos kino akademijos“ studentais išvykome ten kurti trumpų vaizdo reklamų. Visi gyvenome viešbutyje. Tada kartu su Marija sugalvojome, kad reikėtų sukurti filmą, kuriame visas veiksmas vyktų viename viešbučio kambaryje ir truktų vieną naktį. Žinoma, kad mums tada neužteko laiko. Bet idėja – viena naktis viešbutyje – liko. Kai atėjo laikas „Skalvijoje“ rengti diplominį darbą, mes ją įgyvendinome.

M.K.: „Skalvijoje“ žmonės dažnai skirstosi į grupes – vienas filmuoja, kitas režisuoja. O mes abi norėjome ir rašyti scenarijų, ir režisuoti, todėl pareigomis dalinomės.

Žiūrint iš laiko perspektyvos – ką reiškė tuo metu, dar neturint jokios praktinės patirties, sukurti filmą? Buvo sunkiau ar priešingai – lengviau?

M.S.: Tuo metu viskas buvo įdomu, bet kartu ir nepažįstama. Nežinojome, kas vyks nuėjus į filmavimo aikštelę, kaip reikės dirbti su operatoriumi. Bet kartu buvo ir lengviau. Kai nieko nežinai ir tiesiog yra įdomu, į viską neri stačia galva. Bandai, atrandi, kažkas pavyksta, kažkas – ne. O kuo daugiau sužinai filmų kūrimo procesą, kuo labiau į jį giliniesi, – iškyla vis daugiau klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Bet tai ir yra kino režisieriaus profesija.

M.K.: Na taip, kino režisūra tuo metu buvo tik pomėgis. Prisimenu, kad mūsų pamainos buvo beprotiškos, trukdavo gal šešiolika, aštuoniolika valandų, filmavimai buvo sunkūs.

Sunkiau nei dabar buvo tai, kad, matyt, didžiajai komandos daliai ir aktoriams į mus buvo sunku „rimtai“ žiūrėti, nes nebuvome patyrusios ir filmą darėm nors su tikslu ir motyvacija, bet sunkiau suvokiamą negu, pavyzdžiui, LMTA kursinis darbas.

Kūryba „Skalvijoje“ buvo puiki tuo, kad mes jautėmės labai laisvai - nežinojom daug taisyklių ir nebijojom „sudegti“, susimauti arba pasirodyti per daug naivios. Jau mokydamasi LMTA galvojau, kad man labai padėjo būtent tai, kad prieš pradėdama mokytis, jau buvau pabandžiusi daug dalykų, pamažu rinkausi įdomias temas.

M.S.: Iš kitos pusės – nustebino jų profesionalumas. Vienas lietuvių kino pasaulio pliusų yra tas, kad bendruomenė yra labai maža ir žmonės yra geranoriškai nusiteikę. Jie nori dalintis, padėti, skirti savo laiką ir šešiolika valandų praleisti filmavimo aikštelėje. Tai mums buvo labai didelė dovana.

O vėliau nusprendėte studijuoti kino režisūrą?

M.K.: Tiesą pasakius man pačiai toks klausimas niekada nebuvo kilęs. Tai visada atrodė savaime suprantama: aš baigsiu mokyklą ir stosiu studijuoti kino režisūros. Vienintelis klausimas, kuris kilo – ar tais metais išvis rinks kino režisierių kursą? Nes, remiantis studijų planais, jo rinkti neturėjo. Bet LMTA rinko operatorius, todėl kartu nusprendė pirmą kartą paraleliai surinkti ir kino režisierių kursą. Kai tai sužinojau -  kitų variantų net nebesvarsčiau.

M.S.: Galiu tik pritarti. Prisimenu, kad dvyliktoje klasėje, besimokydama mokykloje, bet jau tuo metu „buvau“ kino kūrimo procese. Studijos LMTA buvo natūralus viso to tęstinumas. Neįsivaizdavau, ką norėčiau daryti labiau.

O ar nekilo noras rinktis studijas ne Lietuvoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet kur nors užsienyje, kur kino studijų tradicijos galbūt yra senesnės?

M.S.: Tėtis (kino režisierius Audrius Stonys - red.past.) man daug kartų yra sakęs, kad šioje profesijoje nėra aiškių teorijų, kurias tau kažkas gali įdiegti, ir tada tu žinosi, kaip kurti kiną, kaip viską padaryti „teisingai“. Svarbiausia tai, kiek darbo į viską įdėsi tu pats. Supratau, kad studijuodama LMTA visa tai galėsiu tęsti padedama gerų dėstytojų. Nes manau, kad Lietuvoje gerų dėstytojų tikrai yra, tarp jų – ir mūsų kurso vadovė.

M.K.: Kai mokaisi Lietuvoje, suburi savo komandą, renkiesi tuos, su kuriais tau patinka dirbti. Susipažįsti su naujais žmonėmis, kiti pradeda tave pažinti. Jie žino, kas tu toks, ir arba tavimi pasitiki, nori dirbti kartu, arba žino, kad bendradarbiauti nenorėtų. Taip „apsišlifuoji“. Ir visa tai siejasi su ateitimi. O kurti filmus mes norime Lietuvoje.

M.S.: Taip. Be to, visada kuri apie tai, kuo gyveni, kas vyksta aplink tave. Jei išvyksti, keičiasi ir aplinka, ir tave supančios problemos. Gyventi užsienyje, grįžti į Lietuvą ir kurti nežinant, kas, kaip, kur ir kodėl vyksta yra žymiai sunkiau.

Paminėjote režisierę Giedrę Beinoriūtę. Ar ir „Skalvijos kino akademijoje“ ji jau buvo jūsų dėstytoja?

M.K.: Buvo, tik ne visą laiką. „Skalvijoje“ turėjome labai daug dėstytojų.

Giedrė Beinoriūtė – viena ryškesnių dabartinių lietuvių kino kūrėjų, pati studijavo pas Henriką Šablevičių. Ką reiškia būti jos studentėmis?

M.K.: Kai mokaisi, kartais pamiršti, kad tavo dėstytojas taip pat yra režisierius. Jis yra tiesiog dėstytojas. Viskas „sukasi“ aplink mūsų daromus darbus. Ir tada kartais netikėtai (gal nereikia šio žodžio) nueini į dėstytojo filmo premjerą arba paskaitai jo interviu. Prisimeni, kad jis – taip pat režisierius, kartu didžiuojiesi, gerbi tą žmogų. Beinoriūtę gerbiame ir kaip dėstytoją, ir kaip savo profesijos atstovę, režisierę.

M.S.: Iš tiesų, kalbant apie Beinoriūtę, ji man, visų pirma, yra dėstytoja. Tai nereiškia, kad aš nevertinu jos filmų. Bet jos griežtumas, konkretumas ir jos mokėjimas dėstyti yra tartum Dievo dovana. Tai aš labai vertinu.

Tad esate lietuvių kino pasaulio dalimi. O jeigu kalbėsime apie lietuvių kino tradiciją – ar ji jums atrodo svarbi, artima?

M.S.: Manau, kad taip, ji yra artima. Lietuvių kino kūrėjai šiandien daug ieško, ir naujoji režisierių karta eina įvairiomis kryptimis, bando kažką naujo. Tai yra gerai, skatina brandą, galimybes formuotis naujoms tradicijoms. Tačiau lietuvių kino tradicijoms jaučiu pagarbą ir kartu norą jas pratęsti. Sunku įvardinti konkrečius darbus, bet manau, kad Lietuvos kine mes turime kažką ypatingo. Kažką, ko patys kartais gal ir neįvertiname. Labai dažnai sakoma, kad lietuvių kinas yra lėtas, neįdomus. Bet aš manau, kad mes mokame įsižiūrėti į žmogų, į gamtą, pamatyti svarbius virsmus. Tai ypač ryšku mūsų dokumentikoje. Prasmingus dalykus svarbu tęsti, mokėti juos vertinti.

M.K.: Kalbant apie dokumentiką – taip, tradicija yra svarbi. Bet dabar rašau rašto darbą apie ilgametražius lietuvių vaidybinius filmus, sukurtus po 2000 - ųjų metų ir negalėčiau išskirti vienos krypties, kuria mes einame. Yra viena didelė betvarkė, kurioje yra ir įdomių pavyzdžių, ir ne. Atrodo, kad dabar nebėra aiškaus pagrindo, ant kurio galėtumėme kažką statyti. Tik pavieniai akmenukai. Ir nežinau į ką šiandien, kalbant apie vaidybinių filmų tradiciją, būtų galima atsiremti. Nors yra gerų filmų.

M.S.: Galbūt problema slypi tame, kad dabar mūsų režisieriai labai dažnai nori pasirinkti vieną iš dviejų stovyklų - arba tradicinį autorinį kiną, arba nusigręžti nuo visų tradicijų ir kurti komercinį kiną.

Ir tokios tendencijos jaučiamos tarp jaunųjų kūrėjų, pavyzdžiui, kad ir jūsų, magistrų, kurse?

M.S.: Kurse, sakyčiau, ne. Bet aplinkoje – tikrai taip. Vyksta skatinimas pasirinkti arba viena, arba kita: arba kuri komercinį, žiūrovišką filmą,  arba tokį, kurio niekas nežiūrės.

M.K.: Kartais toks supriešinimas labai jaučiasi, bet tarp kursiokų, jaunų režisierių su kuriais bendraujame - ne. Man tai atrodo visiškas absurdas ir beprasmybė. Kas ką nori, tegul tą ir daro.

Ar bandote save suvokti kaip šios kartos dalį? Matote kažkokius ryšius, vienijančias temas, bendras tendencijas?

M.K.: Manau, kad bendros tendencijos tikrai yra. Ir mūsų kartą vertinčiau visai optimistiškai. Kai pasižiūriu kad ir į „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino programą, atrodo, kad pamažu pradedama kalbėti apie tai, kas mums yra artima, aktualu. Filmuose jaučiamas kontekstas, Lietuva. Žinoma, viso to negalima pritaikyti visai kartai. Bet bendri bruožai ima ryškėti, ir tai yra geras ženklas.

M.S.: Tai labai jaučiasi, ypač žiūrint į pasirinktas temas. Atsiranda noras kalbėti apie save. Savęs kaip „jaunosios kartos režisierės“ dar nemėginu įvardinti. Galbūt dėl to, kad studijuojame akademijoje ir natūraliai esame jaunų kūrėjų – operatorių, garso režisierių, aktorių – aplinkoje. Mes visi vieni kitus pažįstame, vieni pas kitus dirbame, padedame, laukiame vieni kitų darbų.

M.K.: Kas dar džiugina – tai, kad mes visi bendraujame ir dalinamės patirtimi. Mes kalbamės. Įsiminė tai, ką kažkada po diplominių darbų pristatymo pasakė kino kritikė Rasa Paukštytė: „Kalbėkitės. Lietuvių kinas buvo geras tada, kai, susitikę Kino studijos koridoriuose, režisieriai kalbėjosi“. Mes bandome kalbėti.

Ir kuo jums svarbus šis kalbėjimasis?

M.K.: Man labai įdomu kalbėtis ir su režisieriais, ir su scenaristais, ir kitais jaunais kino kūrėjais. Įdomu, kas ką domina, įdomu pajausti kaip temos kartais persipina - taip ryškėja kas mums yra aktualu. Ir aišku, smagu, kad gali pasitikėti ir paklausti patarimo, pasitarti su žmonėmis, kuriais pasitiki.

M.S.: Svarbu nuomonės sulaukti net ir iš tų, kuriais nepasitiki. Iš jų galima labai daug pasimokyti. Galimybė atsitraukti nuo tos pačios akademijos aplinkos, sulaukti skirtingų reakcijų, kurios kartais gali įskaudinti, iš tiesų yra labai naudinga. Ir gerai, kad yra festivaliai, kurie sudaro sąlygas tam, kad filmai būtų matomi ne tik akademijos aplinkoje.

Kalbėjome apie studijas Lietuvoje. O ką jaunam kino kūrėjui suteikia globalus kino kontekstas, laisvė matyti, skaityti, kažkur išvykti?

M.S.: Visų pirma tai yra galimybė pamatyti save platesniame kontekste. Tai vienas svarbiausių dalykų. Lietuvoje yra labai daug temų, kuriomis reikia kalbėti. Noriu apie tai kurti ir kad būtume išgirsti pasaulyje.

M.K.: Žinoma, galimybė viską žiūrėti kartais susuka galvą. Aš turiu tokią problemą: štai pažiūriu filmą, ir viskas, jis man labai patinka, aš noriu sukurti tokį pat. Po to atsiranda kitas filmas ir naujas noras sukurti kažką panašaus. Iš tiesų egzistuoja tas pasaulio kino mokyklai priklausantis mokinys. Viskas yra prieinama, ir galimybė pamatyti tai, ką nori, yra labai naudinga. Taip pat mes turime galimybes išvykti į kino festivalius. Įdomu žiūrėti ir trumpų kino filmų tendencijas – tada pamatai skirtingas mokyklas, gali įvertinti jų visumą. Man galimybė žiūrėti filmus atrodo viena pagrindinių kino kūrimo pamokų. Man labai patinka ir tai, kad prieinami ne vien filmai, bet ir visa kita informacija – nauji interviu su režisieriais ir panašiai.

Minėjote, kad su filmais išvykstate į festivalius, matote daug studentiškų darbų. Ar galėtumėte juos palyginti? Ar tenka aptarti skirtingas studentiško kino kūrimo galimybes?

M.K.: Tarkime, kai pamatau estų „Baltic Film and Media School“ darbus, nereikia net logotipo – iš karto suprantu, kad tai jų mokyklos filmas. Bet lietuviški filmai bendrame kontekste, kiek aš jų esu mačiusi... Tarkime – buvome Latvijoje, „2ANNAS“ festivalyje. Ten buvo du lietuviški filmai ir Baltijos programoje jie tikrai buvo žiūrimiausi. Ir kokybiški, ir įdomūs (filmai ne mano, dėl to taip sakau! Rodė filmus „Dembava“ ir „Triukšmadarys“). Bendrame kontekste mūsų filmai atrodo tikrai neblogai. O dėl kūrybos – kai kalbiesi su žmonėmis iš Vidurio ir Rytų Europos, ir mūsų problemos, ir akademijos atrodo labai panašios. Galbūt yra ir kitokių variantų, teko būti Lodzės kino mokykloje, kurioje viskas tikrai kitaip. Bet bendras studentų filmų lygis yra suvienodėjęs. Ir sąlygos panašios. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.

M.S.: Skirtingų kino mokyklų mokinių darbų žiūrėjimas „atriša“ rankas. Nes mokykla neišvengiamai padiktuoja savotiškas taisykles, suteikia savitus kino kūrimo principus. Viskas priklauso net ir nuo kurso vadovo. Bet kai pamatai kitų studentų darbus – tarsi atsibundi, supranti, kad būdų kurti kiną yra daugybė, kad egzistuoja begalė formų, leidžiančių tau perteikti pasirinktą temą. Reikia tik atsipalaiduoti, žinoti, ką nori pasakyti, ir kurti filmą.

M.K.: Taip. Trumpuose filmuose eksperimento dvasia yra ypač gyva. Dėl to juos labai įdomu žiūrėti. Pavyzdžiui, prancūzų Louis-Lumière kino mokyklos darbai dažnai žavi savo eksperimentais. Labai pritariu tam, kad galimybė žiūrėti skirtingų mokyklų filmus, atriša rankas, išlaisvina.

O ar domitės kitomis kultūros sritimis? Ar tai jums atrodo svarbu, jaučiate jų įtaką savo darbuose?

M.S.: Taip, žinoma. Gyvenant Lietuvoje domėtis tuo, kas vyksta paralelinėse kultūros srityse – teatre, literatūroje. yra labai svarbu. Tai praplečia pasaulėžiūrą, atrandi naujas temas, pamatai, kaip temas, kurios artimos tau, mato kiti ir kokiomis formomis visa tai galima perteikti. Manau, kad nesidomėti kitomis sritimis būtų savęs statymas į kampą.

M.K.: Aišku, domina ir teatras, ir literatūra, fotografija. Kartais norisi tiesiog mėgautis, kartais imi nejučiomis galvoti kaip galėtum tai "panaudoti" kaip režisierius.

Žinau, kad Marija Stonytė stažavosi Bolivude. Tai visiškai mums svetima kino industrija. Vis dėlto - ką tokios patirtys duoda kūrėjui?

M.S.: Buvau ten prieš dvejus metus. Tiesiog vasarą mėnesiui išvažiavau į Bolivudą. Neįsivaizdavau, kur važiuoju, ir net nežinojau, kaip turėtų atrodyti ta Indija, į kurią aš pateksiu, nes Indijoje kiekviename name – kita kultūra ir kita religija. Nuvažiavau ir patekau į vieno žymiausių komercinio kino režisierių filmo aikštelę. Niekas nebuvo susitarta iš anksto, man pačiai reikėjo nueiti į skubų penkių minučių darbo pokalbį. Vienas iš mano pagrindinių argumentų įsidarbinant ir buvo tai, kad mūsų, lietuvių, kinas yra visiška priešingybė tam, ką aš pamačiau Bolivudo filmavimo aikštelėje – daugybė kostiumų, plunksnų, šokančių statistų. Dirbau režisieriaus asistente, mačiau visą vykstantį darbą. Iš esmės – taip, tokios patirtys labai praturtina. Bet kai tu patenki į aplinką, kuri tau yra kardinaliai kitokia, visa tai lieka tarsi sapnas. Buvo labai įdomi, bet turbūt labiau bendražmogiška, o ne kūrybinė patirtis.

Galbūt buvo daugiau panašių patirčių?

M.S.: Ne. Bet kai Marijos filmas dalyvavo San Sebastiano festivalyje, „Film students meeting“ programoje, buvau žiuri narė. Svarbi, naudinga patirtis. Dirbau su trylika žmonių iš trylikos skirtingų valstybių. Visi jie buvo arba neseniai baigę kino studijas, arba vis dar studentai. Žiūrėdama skirtingus studentų filmus galėjau pamatyti, kaip kiną mato kitose šalyse gyvenantys žmonės, mano bendraamžiai. Kartu tai padėjo pamatyti ir kino festivalių organizacinę sistemą – kaip viskas sudėtinga ir kiek kartais daug gali reikšti asmeninė vieno žmogaus nuomonė.

Pereinant prie jūsų kūrybos – ar turite kokią nors atskirą filosofiją dokumentinio ir vaidybinio kino skirtumo tema? Kas atrodo artimiau? Ar neteikiate tam reikšmės?

M.S.: Atsakysiu trumpai – neturiu. Man artimesnis vaidybinis kinas. Man labai patinka pačiai kino pasaulį sukurti nuo nulio. Bet kurti dokumentinį kiną taip pat įdomu. Šiuo metu kaip tik turime tokią galimybę – sukurti dokumentinį filmą yra mūsų kursinio darbo užduotis. Į viską žiūriu labai atvirai. Nelengva, bet įdomu.

M.K.: Man taip pat labiau patinka vaidybinis kinas. Arba taip - visada galvoju apie vaidybinį, nes fantazuoju, viską sukuriu. Kol kas nelabai suprantu dokumentinio kino darymo procesą. Nors dokumentinių filmų žiūrėjimas, analizavimas – taip, tai labai įdomu ir naudinga. Ypač norint kurti vaidybinį kiną.

O kas jums svarbu renkantis savo filmų temas?

M.S.: Kalbant apie temą – nesiremiu į trumpalaikius vienos dienos įvykius. Galvoju apie tai, kas man yra esmingai svarbu, apie ką aš noriu kalbėti. O pati istorija gali gimti ir iš visiškai atsitiktinio, kažkur išgirsto ar pamatyto dalyko. Svarbu, kad autoriui būtų įdomu dirbti. Labai svarbu, kad žinotų, ką nori pasakyti savo darbu. Jei režisierius „blaškosi“, neapsisprendžia – tai matosi ir jo kūryboje.

M.K.: Ir aktualumas. Jis man atrodo svarbus. Lietuvoje vyksta labai daug įdomių dalykų.

Ir kokios tai temos?

M.S.: Temų yra labai daug. Kaip vieną jų galėčiau išskirti kad ir tapatybės klausimą. Šiais laikais jų, tapatybių, galima susikurti labai daug, priklausomai nuo to, kaip nori save pateikti, su kuo bendrauji ar kuo esi. Problema yra tame, kad žmonės pasiklysta ir patys nebegali atsakyti į klausimą, kas jie tokie iš tiesų yra. Iš dalies apie tai yra ir mano dokumentinis filmas, kurį dabar kuriu. Man ši tema labai įdomi.

Abi akademijoje šiuo metu kuriate dokumentinius filmus. Apie vieną jų išgirdome, o apie ką pasakoja kitas?

M.K.: Mano filmas – gana asmeniškas, dienoraštinis. Tuo pačiu rašau ir dar vieną scenarijų, tiksliau – pradinį planą. Galvoju apie ilgametražio filmo kūrimą. Galima sakyti, kad jo temos centre – pabėgimas nuo realybės. Tai pasakojimas apie jauną sėkmingą paauglę, kuri visą laiką vartoja alkoholį ir taip sąmoningai ignoruoja realybę, kurioje gyvena.

Kaip vyksta filmų formos paieškos?

M.S.: Formos paieškos man yra vienas malonumas. Tai bendras režisieriaus ir operatoriaus kūrybinis procesas, galvojimas, kaip įgyvendinti tai, ką norėtumėme matyti ekrane. Tam, kad susikalbėtumėme, pasitelkiama viskas, visokiausi pavyzdžiai: ir nuotraukos, ir animacija... Viskas, ką tik randame.

M.K.: Forma man yra tas dalykas, kuris atsiranda vėliau. Iš pradžių būna tema, scenarijus, kuris natūraliai reikalauja jam tinkančios formos. Jei tik pasiduodi – scenarijus tave pats nuveda ten, kur reikia. Kol kas tema pas mane visada ateina pirma. Bet tikiu, kad gali būti ir atvirkščiai. Galbūt kada nors kursiu tokį filmą, kurio kelias prasidės būtent nuo formos suradimo.

O filmo žiūrovas – ar svarbu jį pasiekti? Juk tikriausiai norisi ne vien to, kad jis susimokėtų už savo bilietą?

M.K.: Žinoma, kad svarbu.

M.S.: Man atrodo, kiekvienas filmas yra pokalbis. Kurdamas filmą visada ieškai būdų susikalbėti. Svarbu sugalvoti savo „sakinius“ – ką ir kaip tu nori pasakyti. Taip pat svarbu pasitikėti savo žiūrovu ir kalbėtis su juo kaip su lygiu. Blogai, kai žiūri filmą ir jauti, kad režisierius žiūrovą laiko žemesniu. Kuriant filmą lygiavertis dialogas yra būtinas.

M.K.: Žiūrovo pasiekimas, arba, kaip gražiai pasakė Marija, pokalbis, tikrai yra svarbus. Ir manau, kad visiškai įmanoma kurti filmą, kuris būtų ir įdomus žiūrovams, ir geras kūrinys.

M.S.: Taip. Ir tada režisieriui nebereikės rinktis „stovyklos“.

Grįžtant prie jaunosios kartos – ką reiškia būti režisieriumi? Ar kartais neatrodo, kad pasirinkote per sunkų kelią, kad šiuo metu yra per mažai galimybių dirbti pagal profesiją? Ar tenka užsiimti ir kažkuo kitu?

M.S.: Jei atvirai, aš nematau nieko blogo užsiimti ir kitomis veiklomis, kad ir kurti reklamas. Jeigu tik „nepaskęsti“ toje veikloje ir netenka daryti kompromisų su savimi. Pavyzdžiui, nors turi daug ambicijų, tačiau lieki vien tik reklamų gamyboje, nes taip yra lengviau. Bet aš į visus darbus, kurių imuosi, žiūriu kaip į pamokas, galimybes paeksperimentuoti. Kad ir muzikiniai klipai – tu turi kūrybinę mintį ir klipe gali ją išbandyti. Svarbiausia jausti atsakomybę pačiam prieš save.

M.K.: Tai tokia optimistinė gaida... Aš ir pati jaučiu – nėra nieko pastovaus. Pavojus slypi tame, kad prisiėmus daug darbų, kad pragyventum, kartais tenka pamiršti kūrybą, o to visai nesinori.

 

Nuotraukose - Marija Kavtaradzė ir Marija Stonytė; filmų "Kelių eismo taisyklės" (rež. M. Stonytė), "Man dvim keli" (rež. M. Kavtaradzė) kadrai. 

Komentarai