Po premjeros. Nekalbėti už kitus

Elena Jasiūnaitė
2016 sausio 17 d.

Paprasčiausia būtų pradėti nuo to, kad „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Maxì Dejoie ir Virginija Vareikytė) turėjo savitą potencialą ir galėjo tapti bent jau neblogu dokumentiniu filmu. Galbūt ne itin „giliu“, ne ypač prasmingu ar pateikiančiu inovatyvias įžvalgas, tačiau „užkabinančiu“ netolimos Lietuvos praeities istorinę (pa)sąmonę ir kartu leidžiančiu savarankiškai permąstyti tai, kas šiuo metu vyksta su mūsų visuomene. Galėjo, bet netapo. Nepaisant kine dar mažai nagrinėtos temos, filmo kūrėjų surastų herojų ir jų papasakotų istorijų.

Kaip teigiama „Aš už tave pakalbėsiu“ apraše – KGB muziejuje apsilankęs filmo režisierius „patyrė emocinį šoką“ ir pasiryžo „visai Europai papasakoti apie sovietų režimo vykdytus žiaurius nusikaltimus“. Štai tas aprašyme įvardytas režisieriaus patirtas „emocinis šokas“ (cituojamas sakinys, atleiskite, kažkodėl kelia ironišką šypseną ir primena posakį „atrado Ameriką“) ir noras visam pasauliui atskleisti sovietinio režimo Esmių Esmę tikriausiai ir tapo didžiausia filmo problema, užgožusia bet kokią filmuojamos realybės po nosimi filmo kūrėjams kaišiotą (ir vietomis netgi įkyriai) medžiagą. O galbūt autorių noras „papasakoti apie nusikaltimus“ tiesiog gerokai pranoko jų gebėjimus – dirbant su praeities medžiaga ir istorine atmintimi, kartais tokia pagavia (manau, kad kiekvienas, bent kiek susidūręs su istorijos tyrimais, žino, ką reiškia būti „užvaldytam“ tau į rankas patekusios medžiagos), tačiau kartu – ir apgaulia bei efemeriška, asmeninio „emocinio šoko“ ir gerų norų pranešti pasauliui apie įvykusią „istorinę neteisybę“ tiesiog nepakanka.

Kaip bebūtų, būtent „istorinio mesianizmo“ apraiškos filme lydi nuo pirmo iki paskutinio kadro – kamera, klaidžiojanti po tuščius dabartinio KGB muziejaus koridorius, kuria klaustrofobišką nuotaiką, foną reguliariai persmelkia sakralinis giedojimas, o finale spėja nuskambėti dar ir Dž. Verdžio muzika (nelabai vykusios sąsajos su muzika, sklidusia iš tuometinės Konservatorijos, kurią galėdavo girdėti kalintieji KGB kalėjime?). Glumina visiškai nesuvaldyta filmo forma – struktūruotą, sklandų dokumentinį pasakojimą, turintį aiškią pradžią ir pabaigą (juk struktūros sukūrimas vis dar yra režisieriaus funkcija nepriklausomai nuo filmo rūšies?), keičia retsykiais net prie parodijos priartėjantis įvairiausių žanrų popuri. Autentiški herojų pasakojimai jų namų aplinkoje, „veiksmo“ (darbo) vietoje ar vaikštant po Vilnių montuojami su kadrais iš ekskursijos po KGB muziejų, o viską apvainikuoja paprasčiausiai neskoninga vieno iš filmo herojų sulaikymo „operacijos“ inscenizacija su žvilgančia juoda Volga ir dramatiškomis intonacijomis.

Filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ centre – septyni XX a. 8-9 deš. laikotarpio „pasikalbėjimai apie KGB“: keturių buvusių disidentų ir vienos jų žmonos istorijos ir dviejų kitoje barikadų pusėje atsidūrusių buvusių KGB tarnautojų, operatyvininko ir tardytojo, pasakojimai. Veikiausiai kaip vieną filmo teigiamų savybių būtų galima įvardinti kūrėjų apsisprendimą atsisakyti dažno istorinį turinį akumuliuojančio dokumentinio kino elemento: filme neapibendrinami ir nepateikiami herojų patirtis į vietas sudėliojantys „ekspertų“ naratyvai – fone neskamba visažinis diktoriaus balsas, neišgirstame ir visuomenei žinomų istorikų ar politologų nuomonės.

Kita vertus – ironiška tai, kad pasiryžę dokumentuoti tokius jautrius pasakojimus filmo kūrėjai savo pačių kalbinamų herojų paprasčiausiai... nesiklauso. Panašu, kad filmo pavadinimas, nuskambėjęs iš sunkiai savo patirtį beprisimenančio herojaus žmonos lūpų, įgijo visai kitą prasmę – filmo kūrėjai, fiksuodami surastų veikėjų patirtis, nusprendė prabilti už juos. Galima tik spėlioti, ar taip nutiko todėl, kad pasirinkti herojai visame filme jo kūrėjams tebuvo išankstinę viziją iliustruojantys įrankiai, kuriais pasinaudojama siekiant papasakoti savo (o ne herojų) ir KGB muziejuje patirto „emocinio šoko“ išprovokuotą istoriją, ar todėl, jog režisieriams herojų istorijos buvo tokios tolimos ir nesuprantamos, kad jie paprasčiausiai nesugebėjo „perskaityti“ šių siunčiamų ženklų ir įsiklausyti į herojų samprotavimus apie padarytus pasirinkimus, būtį, patirtis, o kartu pamatyti ir tai, kaip sužalota kai kurių herojų sąmonė. Jie tai nutraukiami (galbūt kitoje kameros pusėje sėdėję kūrėjai nemokėjo ir nežinojo ko klausti?), tai užgožiami po nūdienio Vilniaus gatves besiblaškančios kameros ar nustelbiami tragikomiškos scenografijos: pavyzdžiui, vieno iš disidentų žmona, kalbanti ne tik apie meilę ar tarpusavio santykius (kas, panašu, kūrėjams atrodė svarbiausia), bet ir tai, kaip patirti išgyvenimai keičia žmogų, nežinia kodėl pasodinama ant kėdės apgriuvusioje scenoje. Turbūt tai, kas visame filme yra unikaliausia ir veikiausiai kontroversiškiausia – dviejų buvusių KGB tarnautojų pasakojimai, jų pa(si)teisinimai ir savo motyvų matymas (polemika apie etiką – jau atskira tema) – filme taip pat praslysta lyg „tarp kitko“. O iš tiesų štai – sėdi prieš kamerą visas „pavergtų protų“ spektras, arbatą geria (tardomasis su savo tardytoju), vienas kitą geru žodžiu mini, pečiais gūžčioja („aš tai čia tik medžiagą rinkau, o ką su ja darė tai jau ne mano reikalas...“). O jie visai šalia mūsų...

Komentarai