Atgarsiai. Dar kartą apie karą ir vienatvę

Aistė Račaitytė
2017 kovo 22 d.

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko Latvijos ir Lietuvos kinematografininkų bendros gamybos filmo „Pelenų sanatorija“ („Pelnu sanatorija“), premjera. Tai garsaus latvių dokumentinio kino režisieriaus Dāvio Sīmanio debiutas vaidybiniame kine. Filmas pasakoja apie vokiečių karo mediką Ulrichą pasiųstą įvertinti padėtį nuošalioje psichiatrinėje ligoninėje. Vietoje, kuri labiau primena merdinčią prieglaudą psichologiškai traumuotiems kariams, jo pastangos kažką keisti atrodo beviltiškos. Netrukus jis susidomi apylinkės miškuose gyvenančiu „vilko vaiku“, jį sugavęs ima auklėti ir ruošti civilizacijos ir žmogiškų santykių pasauliui. Nepaisant to, kaip sufleruoja filmo pavadinimas — tai kažko, kas jau nebegyva, sanatorija. Svetimame karo negandose paskendusiame krašte Ulricho vienatvė yra beveik nepakeliama.

Dāvio Sīmanio filmai Lietuvoje buvo rodyti ne kartą: „Valkyrie Limited“ (2009) - apie Richardo Wagnerio operos statymą Rygos operos ir baleto teatre ir „Paskutinės šventovės metraščiai“ apie kontraversišką Nacionalinės bibliotekos pastato statymo atvejį (filmas apdovanotas Vilniaus Dokumentinių filmų festivalio konkursinėje programoje). Neseniai buvo rodytas ir jo žaismingas mocumentary žanro filmas apie dviejų iš Rygos kilusių asmenybių — sovietų avangardo režisieriaus Sergejaus Eizenšteino ir politinio mąstytojo Isaiah Berlino gyvenimą dramatiškų XX a. įvykių akivaizdoje.„Pabėgimas iš Rygos“ (2014), kaip teigia pats režisierius,  jo karjeroje tapo sinteze tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Imituodamas kino kroniką jis atgaivino dvi istorines iš Rygos kilusias asmenybes, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu buvo priversti bėgti iš gimto miesto, tam kad vėliau sukurtų skirtingai susiklosčiusius įstabius gyvenimus.

Pirmasis pasaulinis karas istoriniu kontekstu pasirinktas ir naujajame Sīmanio filme.  Po premjeros vykusioje diskusijoje, režisierius pastebi, kad artėjant valstybės šimtmečiui, istorinės temos tapo populiarios tarp kino kūrėjų, tačiau jam asmeniškai kūryboje visuomet buvo svarbus istorinės atminties ir jos reprezentacijos kine klausimas. Sīmanio prieiga prie jos neturi populiariam kinui būdingos herojų paieškos ar įvykių aiškinimo. Jam labiau rūpi situacijos formuojamos žmogaus būsenos — kai nebėra kur eiti, vienintele kryptimi, kuria gali pasikliauti, tampa herojaus kelionė į save.

Kaip vieną iš įkvėpimų šaltinių rašant scenarijų Sīmanis įvardija romėnų poeto Ovidijaus istoriją, kuomet jį imperatorius Augustas, greičiausiai iš pavydo, ištrėmė į tolimą kraštą netoli Juodosios jūros. Jis atsisakė integruotis ar užmegzti ryšį su vietiniais barbarais, nes jam tai būtų reiškę išduoti kultūrą, iš kurios jis kilo ir prie kurios kūrimo prisidėjo, todėl pasirinko atsiskyrimą ir vidinį egzilį. Filme „Pelenų sanatorija“ erdvė ir laikas simboliški, geografija egzistuoja tik kalbiniame lygmenyje — jame svetimu „barbarų kraštu“ tampa ne Latvija, o visa karo nualinta ir „nužmogėjusi“ Europa.  Pagrindinis filmo herojus, kaip ir Ovidijus, renkasi vienatvę — nesigriebia šviesti, gelbėti laukinio krašto, o susisiaurina savo misiją iki žūtbūtinio miške rąsto laukinio vaiko išgelbėjimo.

Pokatastrofinį efektą kuria stipri filmo stilistika, primenanti ir Bela Taro, ir Andrejaus Tarkovskio filmų nuotaikas — didžiąją filmo dalį sudaro scenos tamsioje, apšiurusioje viloje ir ilgais, palengva judančios kameros planais filmuojami apleistą pastatą supantys, nesibaigiančioje prieblandoje skendintys miškai ir laukai. Visose filmo scenose dominuoja šalti atspalviai, niūrūs garsai.  Rodos, į mizanscenas ir vaizdą įdėta daugiau pastangų nei pačią istoriją. Kone paveiksliškomis kompozicijomis pabrėžiama fizinių ir metaforinių griuvėsių poetika. Iškalbingiau nei santūraus pagrindinio filmo herojaus veidas apie neviltį kalba pabrėžtinai skurdūs vidaus interjerai, niekaip nesiliaunančios pacientų aimanos.

Režisierius tikslingai pasirinko eiti vienu iš kelių kine galimų karo siaubų atkūrimo kelių — vaizduoti ne atviras mūšių scenas, o jo fatališkumą perteikti per lengvai pažeidžiamą žmonių grupę. Filme jais tampa psichiatrijos ligoninės pacientai. Psichiškai ar fiziškai neįgalių žmonių vaizdavimas kine retai kada išvengia ir nepaslysta ant klaidingai susiformavusių reprezentacijos įpročių — šaržavimo ir objektyvizavimo pagundos. Filmuose neįgalieji tampa ne herojais, o tam tikrą funkciją atliekančiais mizanscenos dalyviais. „Pelenų sanatorijoje“ ta funkcija yra beprotiškų karo pasekmių — neišgydomų traumų bei visą apėmusios nevilties perteikimas. Tuo pačiu tai ir labai tiesmuka žmonijos pažangos ir po kataklizmo - pasaulinio karo - sekančio nuosmukio parodoksalaus koegzistavimo iliustracija.

Latvių kino tyrinėtoja Inga Perkone pastebėjo: „Susvetimėjimo ir pabėgimo aktas tam, kad būtų išsaugotas kultūros elitiškumas, apgintas nuo masinio vietinio barbarizmo, kartojasi visuose Dāvio Sīmanio filmuose, ypatingai „Valkyrie Limited“ ir  „Pabėgime iš Rygos”, kaip matyti ir jų pavadinimuose.“ Jei vokiečių gydytojas „Pelenų sanatorijoje“ yra kultūros, žmogiškumo sergėtojas, tuomet visi kiti likę filmo dalyviai, ligoninės sanatorijos pacientai reprezentuoja tą barbarizmą arba barbarizmo pasekmes, kuriems nėra likę jokios vilties. Nors filmo vaizdinis identitetas ir minimalistinė pasakojimo maniera nurodo į autorinį, filosofinį kiną, minėti supaprastinimai labiau būdingi ne meninio, o populiaraus kino pasakojimui. Taip pat ir perspaustas psichinės negalios vaizdavimas — pasirodė, kad filme surinktos visos blogiausios, estetinės, garsinės ir elgesio klišės.

Vienoje, su fabula nesusijusioje, scenoje, karo fronte sulėtinami granatų sprogimai kuria distopišką poeziją, šiek tiek primena Antonioni filmo Zabriskie Point“ finalinę sceną. Tačiau be turtingesnio naratyvo ir įdomesnės herojaus studijos, ar bent menko jo pasikeitimo, šie atskirai stiprūs ir poetiški vaizdai pasidaro monotoniški, sunkiai įtikinamas jų poetikos gylis.

„Pelenų sanatorija“ tarsi turi visus lėtam kinui būdingus elementus — egzistencinę problemą, mizanscenos grožiu leidžiančią mėgautis lėtaeigę kamerą (operatorius Andrejs Rudzats), nuo įvairių kontekstų bei veiksmo apvalytą (yra tik karas) situaciją, jo pasirinktos istorijos pasakojimo bei vaidybos priemonės užkirto kelią universalumo bei gylio atsiradimui. Kūrėjų pagrindiniam vaidmeniui pakviestas vokiečių kino ir teatro aktorius Ulrichas Matthesas, turėjo pabrėžti herojaus svetimumą, tačiau jo santūri, kone nebyli vaidyba ir nesikeičiantis veidas nerangiai kontrastavo su kitais, kur kas labiau perspaustais herojais ir jų veiksmais —  sanatorijos pacientais, laukiniu berniuku ir vokiečių kariais. Ekstremaliai introvertiškas, nesikeičiantis pagrindinis herojus neužtikrintai veda žiūrovus sumanyme egzistavusių, bet filme iki galo neišreikštų pamąstymų apie karą ir vienatvę keliais. Kuriant filmą buvo pasikliauta jo nagrinėjamų temų universlumu, tačiau nepasirūpinta jų aktualizavimu, pritraukimu prie šiuolaikinio žiūrovo, ką, pavyzdžiui, puikiai darė nors ir visiškai kitoks, apie panašia tema kalbantis ankstesnis Sīmanio filmas „Pabėgimas iš Rygos“.

Nepaisant trūkumų, kiekvienas panašus filmas prisideda prie bendro proceso, apie kurio vaisius, galbūt kalbėsime šiek tiek vėliau. „Pelenų sanatoriją“ kūrė jau nebe pirmąjį kartą bendradarbiaujančios latvių „Locomotive Productions“ ir Lietuvos „Studio Uljana Kim“ studijos. Prieš kelerius metus joms bendradarbiaujant atsirado ir Igno Jonyno filmas „Lošėjas“, Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ bei netrukus, jau “Kino pavasario” programoje žiūrovus pasieksiantis bendras trijų Baltijos valstybių filmas Vallo Toomlaos „Apsimetėliai“. „Pelenų sanatoriją“ montavo Danielius Kokanauskis, filmo garso režisieriai — Saulius Urbonavičius ir Jonas Maksvytis, steadicam operatorius — Tomas Riuka. Pasaulinės premjeros Tarptautiniame Maskvos kino festivalyje sulaukęs filmas, toliau keliauja po kino festivalius, savo publiką randa bendros gamybos šalyse.

Komentarai