„KP“ premjera. Apie patriotizmą ir meilę gyvenimui

Tokio šviesaus ir optimistiško filmo seniai neteko matyti. Iš visų patriotine dvasia dvelkiančių ar Lietuvos šimtmečio proga sukurtų darbų, pasirodžiusių kino ekranuose pastaraisiais metais, „100 metų kartu“ išsiskiria savo paprastumu ir nuoširdumu. Net nustembi, kad galima taip ramiai ir be jokių pretenzijų į aukštąjį meną ar holivudinius standartus, kalbėti apie esminius dalykus: meilę ir atjautą, gyvenimo patirtis ir vidinę stiprybę. Galbūt tai būtų tik tušti, skambūs žodžiai, jei ne žmonės, savo kailiu patyrę, ką reiškia karas, tremtis ir okupacija, tačiau net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis nepalūžę, su daug kuo susitaikę, daug kam atleidę, įgiję išminties, kuri nušviečia jų raukšlėtus veidus ir priverčia permąstyti, ar iš tiesų mes vertiname tai, ką turime, ar mokame džiaugtis ir rūpintis vieni kitais?

„Prasidėjo karas ir aš su trimis vaikais patekau į pirmą fronto liniją, kai rusai vijo vokiečius. Išvarė mus naktį. Nežinojom, į kurią pusę bėgti. Išsikasėm duobę, o ant viršaus užsidėti nieko negalim... Baisiausias dalykas – kai degantys lėktuvai krenta virš galvos ir tu nežinai, kur jie nukris...“- pasakoja viena filmo herojė, šimtametė senolė, dėliodama nuo laiko pageltusias nuotraukas. “Aš Sibire nežinau, kiek metų buvau, tik mane, kaip atsimenu, išvedė miškan, pastatė pas medį, o tas medis storas... O reikia gyvent, dar kiti išmaitint...“ – jai tarytum antrina dzūkuojanti, artimųjų prižiūrima močiutė. Dar kita senolė iki šiol negali kalbėti apie Sibirą – ašaros užgniaužia gerklę...

Kur gi čia tas optimizmas, sakysite? Stoiškoje jų laikysenoje. Žiūrint į  atkurtos Lietuvos bendraamžius, tampa aišku, kad nuo jų didžiąja dalimi ir priklausė mūsų šalies likimas. Žinoma, buvo politikai, priėmę istorinius sprendimus, buvo partizanai, kurie kovėsi už laisvę, bet buvo ir paprasti žmonės, kurie dirbo, augino vaikus ir, nepaisant visų jiems tekusių likimo išbandymų, stengėsi išsaugoti savo tautinę tapatybę, dorovines ir moralines normas, ir netgi jau minėtą optimistišką požiūrį į gyvenimą. Tai, kas jų išgyventa ir patirta, yra ir labai įtaigu, tikra. Todėl dokumentinį režisierės Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ įdomu žiūrėti, o senolių kalbos nepabosta. Svarbiausia, kad į juos įsiklausoma, o tuomet ir pasipila įvairiausi išminties perliukai. Vienas šimtametis, norintiems ilgai gyventi, siūlo paimti dalgį į rankas, kitas - dar ir armonika „Bernužėli nekvailiok!” norėtų pagroti...Ilgaamžių pora - Juozas ir Albina, kuriems  drauge sudėjus yra 206-eri, krykštauja it du jaunuoliai, sėdintys sūpynėse ir juokauja, kad gal reik važiuoti į Ispaniją braškių skinti. Jie sužavi ne tik savo humoru, bet ir natūralumu, nes prieš kamerą elgiasi visiškai laisvai, tarytum ji ten stovėtų metų metus, o visa filmavimo grupė būtų lyg geri draugai, atvažiavę pasisvečiuoti ir pasiklausyti linksmų istorijų. Atrodo, artėjanti mirtis nei kiek jų negąsdina, nes šalia yra vaikai ir artimieji, o dar - nuostabaus grožio gamta.

Galbūt tai, kad filmuota saulėtomis vasaros dienomis, vaizdingose apylinkėse, kartas nuo karto žvilgsnį nukreipiant į šnarančių medžių viršūnes, suteikia šiam pasakojimui papildomų atspalvių bei niuansų, nes žmogaus ir gamtos paralelė lietuvių dokumentikoje kaip reta ryški, atspindinti poetišką požiūrį į mus supančią tikrovę. Vis tik, nesiryžčiau lyginti filmo „100 metų kartu“ su Roberto Verbos “Šimtamečių godomis”(1969), nors, iš pirmo žvilgsnio, tematika, atrodytų, yra panaši. Kaip, sakoma – kiti laikai, kiti papročiai, tad ne tik senolių godos, bet ir akcentai dėliojami absoliučiai skirtingai.

Be to, dabartinių dokumentininkų jau neberiboja dešimties minučių formatas, kuris ne tik drausmino, bet ir skatino režisierius ieškoti talpių vizualinių metaforų, daugiaprasmių simbolių, netikėtų montažo gudrybių, tai yra, daugiau dėmesio skirti vaizdui, kino estetikai, o ne tik maloniam pasiplepėjimui su savo herojais. Nors filmo „100 metų kartu“ verbalinė raiška nustelbia vizualinę, o jo pabaigoje išgirstame ir pamokymų, kad reikia didžiuotis Lietuva, kovoti už ją, mažiau burbėti ir skųstis „blogu“ gyvenimu, o priimti viską, kaip yra; tačiau bendras – šiltas ir geras įspūdis išlieka ilgam. Šis filmas laužo ir vyraujančius Lietuvoje stereotipus apie senatvę, kaip bauginantį, depresyvų žmogaus gyvenimo etapą, kurio niekas nelaukia. Niekam ne paslaptis, kad klestint jaunystės kultui, kada, sulaukęs keturiasdešimties, jau esi traktuojamas kaip „senas“ ir išsisėmęs, tikroji senatvė su jos privalumais ir trūkumais, dažnai nustumiama į pašalius, kad apie ją niekas nei matytų, nei girdėtų. Kino ar televizijos ekrane senoliai pasirodo labai retai, o jei ir pasirodo, tai dažniausiai kuo nors skundžiasi, dejuoja ar prašo pagalbos.

Todėl ši „Sidabrinės linijos“ įgyvendintojo Mariaus Čiuželio iniciatyva – nufilmuoti atkurtos Lietuvos bendraamžius ir išklausyti jų istorijas, yra labai reikalinga. Pabaigai norėčiau papasakoti vieną trumpą istoriją, iš pirmo žvilgsnio nesusijusią su filmu. Daugiau nei prieš dešimtmetį, teko lankytis Japonijoje. Kartą buvau pakviesta į vienos japonų šeimos vakaronę, kur rinkosi ir jų draugai, pažįstami – visi susėdo ant tatamių, ragavo įvairių rūšių sušius, plepėjo tarpusavyje ir dainavo karaokę. Staiga į nedidelę patalpą įėjo sulinkęs, lazdele besiramščiuojantis senolis. Susirinkusieji iškart nutilo, atsistojo ir ėmė ploti. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta – tiesiog plojau kartu, o vėliau pasiteiravau, kodėl taip iškilmingai buvo sutiktas trumpam pasirodęs senukas. Šį klausimą išgirdęs japonas kilstelėjo antakius, nustebęs dėl mano nesupratingumo, ir atsakė: „Tiesiog, jis yra vyriausias. Nugyveno ilgą gyvenimą, todėl nusipelno pagarbos“.