„Scanoramos“ atgarsiai. Iš vandens

Kokios bebūtų – studentiškos programos didžiuosiuose lietuvių kino festivaliuose man vis dar įdomios. Net jei filmai silpni ir sunku surasti laiko norint apžiūrėti visas „naujas viltis“ ir profesionalus, visgi kartais pavyksta pastebėti tuos, kurių rimtesnių, didesnių darbų tikėsiesi sulaukti ateityje. Nežinau, ar programos rengėjai tyčia parinko užsienio kolegų filmus taip, kad savi atrodytų geriau, ar tokia ir yra reali situacija, tačiau antrosios (latvių ir estų darbų) „Naujojo Baltijos kino“ programos peržiūra buvo varginanti. 

Kodėl Estijai atstovavusios režisierės Mariam Agladze „Nanuli ir Gogis“ tapo geriausi konkursinės programos filmu atspėti nesunku: kad ir gerokai primityvesnėmis „šimtamečių godomis“ lengva papirkti užsienio žiuri – juk visiems patinka darnus ir neskubrus gyvenimas pasaulio pakraštyje. Nanuli ir Gogis – du senoliai – gyvena Gruzijos kaimelyje, kuriame jau neliko kitų gyventojų. Jie kiekvieną vasarą sugrįžta į ištuštėjusį kaimą, juos supa graži Gruzijos gamta ir išlikusi meilė vienas kitam. Čia jie dirba ir kalbasi. Dažniausiai, tiesa, apie mirtį. Režisierė viską gražiai nufilmuoja, sumontuoja ir parodo. Dar vienas gražus pasakojimas apie gražius žmones. Tik tiek. Darosi nuobodu, kai nieko daugiau.

Latvis Antons Barons „Nemigos užrašuose“ bandė parodyti kažką labai vizualaus. Dar citavo biologijos vadovėlį. Žiūrovas galėjo pamatyti daug vaikščiojimo atgal (vaizdas buvo persuktas) ir daug niūrios gamtos. Prisipažinsiu, kad tokių „vizualių patirčių“ nesuprantu ir kas kartą abejoju ar jose tikrai yra koks nors turinys. Estų režisieriaus Evar Anvelt „Gerasis ganytojas“ – dar vienas konfliktinis pasakojimas apie turistus grobiančius teroristus Artimuosiuose Rytuose. Aviganis Abraomas įsivelia į jo brolio aferą, sutinka pasaugoti pagrobtus estų žurnalistus(?), ir, užgraužtas sąžinės, juos paleidžia. Tokiam pasakojimui juoda-balta herojų, deja, neužtenka, o vidinės Abraomo dramos (panašu, kad jis apskritai nelabai turi nuomonę) mes taip ir nepamatome. Filmų pristatymo metu buvo prasitarta, kad planuojama statyti ir ilgametražį vaidybinį filmą. Naratyvas bus toks pat. Estų režisieriaus Kristjan Holm „Tušti namai“, matyt, apeliuoja į žmonių atsitraukimą nuo savo šaknų, kaimo gyvenviečių apleidimą ir gyventojų persikraustymą į miestų dangoraižius (įtariu, kad estų, kaip ir lietuvių, literatūra dėl to raudojo dar XX a. 6 deš.). Estų režisierių Mari Kivi ir Liis Kokk „Mitybos grandinė“, kuris, kaip pačios sakosi, sukurtas remiantis patirtimi dirbant prekybos centruose, neįtikėtinai kūrybiškas (už tai galima pagirti) ir neįtikėtinai šlykštus. Kažkas salėje bandė paklausti apie filme atsispindėjusį vartotojiškumą, bet pačios režisierės tokios temos buvimą nuneigė.

Latvės Adrianos Roze „Kolektyvas. AŠ“, matyt, kaimynų repertuare labiausiai vykęs. Popieriaus fabrike, kurio direktorius vis dar sėkmingai „įsisavina“ ES lėšas, laukiama ministerijos atstovų vizito. Fabrikas griūva, darbuotojai imituoja veiklą, o popierius seniausiai perkamas iš Kinijos. Tik jauna darbuotoja, pagaliau pamačiusi apgavystę, stengiasi įspėti vizituojančius valdžios atstovus. Realybėje nesunku surasti pavyzdžių, kaip „kombinavimo“ ir darbo imitavimo praktika lengvai perėjo tranziciją nuo sovietų iki ES. Režisierė leidžia sau gerokai hiperbolizuoti (nors tai netrukdo), ir pagrindinės herojės konfliktas (su savimi ir su kolektyvu), deja, neišartikuliuotas.

Lietuvių programa – keista – kažkodėl kupina prisiminimų apie tėvus ir vandens. Lietuviškos programos nugalėtoju tapo Klaudijos Matvejevaitės filmas „Kai perplauksi upę“. Filmas nukelia į 1990 m. pavasarį, laiką, kai Lietuva buvo vos atgavusi nepriklausomybę. Ukrainietis Tarasas atvyksta aplankyti savo mylimosios Reginos, ir šiai tenka apsispręsti – išvykti su juo ar likti su nuolat besipykstančiais tėvais. Priešingai, nei gerokai stipresnis praėjusiais metais toje pačioje programoje nugalėjęs režisierės darbas „Paskutinė diena“, „Kai perplauksi upę“ kelia daugiau abejonių (pavyzdžiui, kas buvo scenarijaus sprendimai, o ką nulėmė finansų stygius). K. Matvejevaitė puikiai „valdo“ nebylią, vidinę šeimos dramą uždaroje erdvėje tarp keturių jos asmenų. Net ir neišsakant žodžiais jaučiamas jų nusivylimas vienas kitu ir tai, kad šiuose namuose meilės jau senokai nėra. Tai ir yra stipriausia filmo dalis. Amžina Romeo ir Džiuljetos istorija – du jaunuoliai myli vienas kitą, tėvai nepritaria jų santykiams ir įsimylėjėliams tenka rinktis – randa savo vietą ir šiame filme. Tik „Romeo ir Džiuljetos“ konfliktas visais laikais buvo nulemtas ryškių sociokultūrinių tradicijų (luominių, etninių, rasinių ir t.t.). Režisierė teigia, jog pasakojimas jai artimas, nes paremtas tikrais jos senelių prisiminimais, tik jų istorija, matyt, įvyko ne 1990 metais. Pasirinktas laikotarpis filme būtų sunkiai atspėjamas (net ir įvertinus, atrodytų, daugmaž tinkantį namo interjerą – bet, matyt, kad aplinka, apranga ir t.t. „rėmėsi“ į kūrėjų finansus), jei ne tokie žymenys, kaip „tėti, tuoj per radiją kalbės Landsbergis“. Būtent todėl nėra aišku, dėl kokios priežasties pasirinkti šie, o ne kurie nors kiti metai ir ką jie turėtų duoti filmui. Filmo kulminacija virtęs konfliktas – fotografavimosi metu Tarasas paima Reginą už rankos, tėvas staiga pasiunta – neįtikina. Ar tėvui būtų neįtikęs ir studentas Jonas iš Klaipėdos, ar tik ukrainietis? Atrodo, kad nei vienas šeimos narys nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš namuose apsistojusį Tarasą ir nedemonstravo nacionalistinių nuotaikų. Dėl šios priežasties filmas ir lieka meilės istorija, kuriai dėl neaiškios priežasties priešinasi girtuokliaujantis tėvas. Galbūt istorijos „įkontekstinimas“ būtų pateisinęs ne tik tėvo, bet ir dviejų mylimųjų veiksmus.

Dagnės Gumbrevičiūtės „Stovintis vanduo“ – pasakojimas apie moterį, su draugu sugrįžusią prie ežero, kuriame kadaise nuskendo jos tėvas. Šis filmas – puikus pavyzdys, kad norimą istoriją suprantamai galima papasakoti ir be žodžių. Savo pasakojimui D. Gumbrevičiūtė „suvaldo“ gamtą – būtent ji tampa pagrindine filmo heroje. Vos tėvo gedinti moteris ima susitaikyti su praeitimi ir gerai jaustis ją gąsdinusioje aplinkoje, gaivališka gamta ir viską į save įtraukiantis vanduo primena, kad jų „prijaukinti“ tiesiog negalima.

Būtent tokio gebėjimo kurti pasakojimą vaizdu ir pasigedau Mindaugo Docaičio „Panspermijoje“. Panspermija gi yra pakankamai sudėtinga hipotezė apie gyvybės egzistenciją visoje Visatoje ir kaip ji pasiekė Žemę. Tie du besiblaškantys kūnai, matyt, ir turėjo tai įvaizdinti. Iš dalies filmui pakeliui su latvių „Nemigos užrašais“, tikiu, kad autoriai vienas kitą suprato.

Vienintelis lietuviškos programos dokumentinis filmas „Nuožmūs dievai“ pasakoja apie obojininką Liną. Linas užaugo ir gyvena Naujininkuose bei groja obojumi Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Filme matome jį, susikaupusį, darbe (juk tikrai retas mūsų pažiūri į teatro „duobę“ ir pagalvoja, kokie žmonės yra tie, kurie ten groja), ir atsipalaidavusį geriantį alų kažkur po tiltu. Keletas pajuokavimų apie tai, kodėl jis nusprendė tapti muzikantu, keli juokai apie Naujininkus. Viskas. Linas iš tiesų atrodo įdomi ir dokumentinio filmo verta asmenybė, todėl gaila, kad filmo režisierius jos filme taip ir neparodė. Vien tai, kad kiekvienas Lino ištartas sakinys yra „juokelis“, atskleidžia, kad filmo herojus yra uždaras tiek, kiek tik įmanoma būti, ir režisieriui visai nesiruošia atsiverti. Nežinau, ar taip nutiko todėl, kad režisierius nemokėjo užduoti klausimų, reikiamų suprasti savo herojų, atrinkti medžiagos, ar tiesiog pagalvojo, kad toks juoda balta (paviršutiniškas) kontrastas yra viskas, ko užtenka filmui ir žiūrovui.

Neabejotinai stipriausias programos filmas – Jokūbo Lapinsko „Laivas“. Du broliai gyvena sename šeimos name. Jie ilgisi mirusio tėvo, nesugeba susitvarkyti su buities darbais, jiems trūksta pinigų ir jie, atrodo, dar neišmoko atsiremti vienas į kitą. Savo praeities ilgesį jie slopina senų videokasečių su šeimos nuotykiais peržiūra, o nežinomybę slopina buitiniais dialogais (tarp kitko – jie ir aktorių vaidyba tokie natūralūs, kad priartėjama prie dokumentikos) apie bet ką – kad tik nebūtų tylos. Ir būtent jie – tie neiškalbingi dialogai, ar viena kulminacinių scenų, kurioje vamzdžiu į kitą vamzdį daužantis brolis šaukiasi antrąjį, atskleidžia, kokie jie visgi vieniši. „Laivas“ – dar vienas įrodymas, kad tam, jog ekrane matomas vaizdas įgytų prasmę, visai nereikia ypatingo literatūriško naratyvo. Kaip ir nereikia dramų su daužomomis durimis ir verbalių konfliktų, kad tos dramos ir konfliktai būtų kuo puikiausiai juntami. 

Nuotraukoje - filmų "Laivas", "Kolektyvas.AŠ", "Kai perplauksi upę" kadrai (iš "Scanoramos" archyvo).