Premjera. Priešakinių būrių likimas

Rūta Birštonaitė
2019 rugsėjo 25 d.

Netiesa, kad mizantropai nemėgsta žmonių. Kai ekrane matai Antano Mockaus mamą skulptorę Nijolę Šivickas, supranti – žmonių mizantropai vengia, nes labiau negu kiti rūpinasi, su kuo bendrauja ir prie ko šiame pasaulyje prisiliečia. 

Sandro Bozzolo filmas „Nijolė“ – ne asmenybės, bet veikiau jausmų, būsenų biografija. Režisierius nesinaudoja proga sudėti efektingą koliažą iš legendinio Bogotos mero ir ne mažiau žymios skulptorės gyvenimo detalių. Tik filmo prologe šmėsteli keli trumpi epizodai su garsiausiais Mockaus politiniais-meniniais išpuoliais. Pamatome ir gan spalvingą ištrauką iš televizinio pokalbio su Nijole – atsparia laikysena ir aforistiniais atsakymais ji nenusileidžia sūnui. Viename iš archyvinių fragmentų Mockus sako, kad jis – ikonoklastas, taigi paveikslų ir skulptūrų garbinimo priešininkas. Atrodo, kad ir režisierius atsisako kurti realistiškus pavidalus ir lieka arčiau abstrakčių ir paslaptingų Nijolės skulptūrinių objektų, sumeistrautų iš šiurkščių, rūsčių medžiagų. Tiesa, filmui dar neįsibėgėjus, Antanas vienu metu pabando modeliuoti pokalbį su mama pagal tradicinę klausimų ir atsakymų schemą. Tačiau Nijolė pastebi, kad jis pernelyg dailiai apsirengęs, ir iškart pajunta, kad kažkas čia suplanuota, tad nuleidžia sūnaus klausimą negirdom. Netrukus filmo dalyviai numoja į konvencijas bei dailius drabužius ranka ir nuoseklūs gyvenimo faktai lieka anapus kadro. Tik giminaičiai Lietuvoje vis rodo nuotraukų albumus, sukauptus spaudos iškarpų archyvus, lyg kreiptų pasakojimą į tiesią biografiją. Tačiau tai, kas driekiasi visą filmo laiką ir lydi po jo, yra neapibrėžta, elegiška, vietomis skaudesnė, vietomis šviesesnė, būsena.

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (kur ir įvyko „Nijolės“ premjera) vieną iš programų paskyrė Niujorko avangardiniam kinui, kurį su Mockumi sieja priešakinių kovos pozicijų pasaulėjauta. Žaismingos provokacijos, vitališkumas, artistinė charizma, karingas polėkis ir optimizmas – Mockus savo veikimo pobūdį nesyk vadino paramilitaristiniu. Tačiau dažnai pamirštama šios kovos kaina, o juk priešakinių būrių paprastai laukia liūdnas likimas. Avangardas turi savo tamsiąją pusę – prisiminkime „Fluxus“ pašto ženklų seriją su deformuotomis šypsenomis, primenančiomis skausmo grimasą. Po išoriniu žaismingumu čia neretai slepiasi tragiška lemtis, gyvybinė energija ilgainiui išsenka, o intensyvus dvasinis krūvis kartais baigiasi vidine destrukcija. 

Avangardo karių gyvenimo prieblanda ir yra „Nijolės“ teritorija. Kai archyviniame interviu Nijolė vardija Antano įgūdžius ir gebėjimus, o tada priduria, kad jis nemoka išsilyginti drabužių, nežinia, ar tai pokštas, ar užuomina į silpnumą, nesavarankiškumą. Vėliau ji sako, kad Antanas pamažu netenka entuziazmo. Vis dėlto šių personažų dueto dėka gali stebėti, kaip diena iš dienos gyvybinės bangos tai kyla, tai slūgsta, bet jų vilnijimas niekad nesiliauja.

Nijolė vis atsitraukia nuo žmonių, bet paslapčia sau šypsosi, kai ratu apspitę jaunuoliai klausosi jos sūnaus. Antano atvirumas pasauliui – ne pigiai džiaugsmingas, o švelnus ir atjaučiantis, dažnai įgaunantis ašarų pavidalą, kai Mockus susigraudina kaimo kapeliuose ar išgirdęs liaudies dainą. Nijolė atrodo visiškai atmetusi rūpestį išoriniais dalykais, bet tuo pat metu tvirtai įaugusi į žemę, nepraleidžianti progos išmėginti rankų stiprumo su žmonėmis ar žaismingoje kovoje su katinu. 

Apskritai ji atitinka archetipinį Jimo Jarmuscho kino personažą – kuklų, uždarą menininką, užvis geriausiai įvaldžiusį meną pasislėpti. Chtonišką skulptorės asmenybės matmenį iškelia kažkur filmo gelmėse ūžianti Linos Lapelytės muzika (tik tekstas vietomis pretenzingas ir, kaip paklaustų Nijollė „o kodėl angliškai?“). Pamažu tolstanti į jai težinomus pasaulius Nijolė – savotiška lietuviška Persefonė, kurią Antanas liūdnai bando sulaikyti ar kurios keliu pats norėtų sekti. Žinoma – tiek, kiek įmanoma atsekti ir suvokti kito, net ir artimiausio žmogaus, kelią.  

Sunku ir net nesinori vertinti tokių jautrių filmų. Visgi prireikus simpatiją atiduočiau ne taip plačiai pagarsėjusiam, bet savo emocija ir personažų figūromis giminingam Elžbietos Josadės „Dialogui su Josefu“. Šis lakoniškumu ir savuoju debiutiniu drovumu žavintis filmas subtiliai svyruoja tarp liūdesio ir laimės, kai duktė režisierė sutrikusi stebi savo tėvą dailininką. Apsuptą kito krašto pirmykščio gamtovaizdžio, pasinėrusį į darbą ir savo paties vidinius tolius, neprieinamą, nors išoriškai – artimą ir labai paprastą. Bet, kaip ir „Nijolės“ atveju, išorinis paprastumas gali būti tvirčiausiais šarvais.

Komentarai